Tekstai  

Visi filmai
Surepetuotos tikrovės. Dokumentinė Cecilijos Mangini Pietų Italijos kaimų fikcija
Apie Panamos menininkę filmą sukūrusios kūrėjos: kodėl egzistuoja menas ir menas užribiuose?
Apokalipsė ir šeimos atostogos Pokalbis su „Branduolinės šeimos“ kūrėjais
Filmo „Paskutinės dienos prie jūros“ autorė: ne viskas, kas yra gamtoje, turi būti suvartota žmogaus
Režisierius Peteris Mettleris: „Mano darbai primena muziką“
Taiki Peterio Mettlerio rezistencija
Taiki Peterio Mettlerio rezistencija
Į Vilnių atvykstantis menininkas Fern Silva klausia: ar ieškome planetų dėl žinių, ar kad ten nuvyktume?
Klausimai, įvilkti į tylą
Peterio Watkinso mintys apie medijų krizę
Provokatyvus ir vizionieriškas Peterio Watkinso kinas
Persefonė ir (ne)laisvė
Scenos iš Jono Meko gyvenimo
Herzo Franko (1926–2013) retrospektyva
Atgimstanti istorija: Baltijos keliai į Nepriklausomybę
Niekada neįminta ir visada kūrusi
Mylėti nepažinusį meilės
Baltimorės žiurkės ir žmonių problema
Žmogus, kamera ir atšiaurusis Everestas
Būti Chilly Gonzalesu arba pažintis su scenos chameleonu
Laiko suvaržyta būtis
Iš Bergmano „žaidimų aikštelės“
Miglės Anušauskaitės komiksas. ŽIURKĖS.
Audrius Stonys: Algio Arlausko kiną kiekvieną kartą atrandi iš naujo
Išvykos kryptis – euforija
Mirusiųjų pašnekesiai su gyvaisiais
Algis Arlauskas: „Dokumentikos kūryba yra kaip rašymas ant degančio popieriaus“
Virtuali deivė ir žmogiškieji demonai
Atsitiktinumų teorija kino gamyboje ir avininkystėje
Mamutų prisikėlimas ir gyvųjų teismas
“Saulės miestą” sukūręs Rati Oneli apie magišką Vilnių ir sustingusį laiką Gruzijos kalnuose
Interviu su režisiere C. Beatt: “Praeitis glaudžiai siejasi su dabartimi"
Apie feliniškas intonacijas ir džiazą Ukrainos pietuose
VDFF svečias Ratis Onelis: „Norėjau sukurti filmą, kurį svarbiau pajausti, o ne suprasti“
ŪKŲ ŪKAI x VDFF: Jauno žvilgsnio taškas VDFF programoje
Į Kalabriją - su katafalku ir kino kamera
„Aš galvojau apie viską“. Artavazdo Pelešiano kinas
„Kinas leistinumo ribas tampė kaip armoniką.“ Rimtauto Šilinio filmų retrospektyva
Tilda Swinton stebuklingoje nebyliojo kino šalyje
Praktiniai patarimai (ne)ketinantiems pasiduoti
Vilniaus dokumentinių filmų festivalio svečias Colinas MacCabe apie Johną Bergerį, Tildą Swinton ir Jean‘ą-Luc‘ą Godard‘ą
Apie Berlyno sieną ir Tildos Swinton užkalbėjimus
A.STONYS: „Vaizdą galima skaityti kaip knygą“
Iš vaizdo gelmių
„Viename intymumo laše sutalpinti visą pasaulį“: esminiai Helenos Třeštíkovos dokumentinių filmų ypatumai
Penki klausimai Audriui Stoniui
Žiūrėti kiną: muziejiniai eksponatai
Kaip ir kur kiną žiūri žmogus, kuriam šis užsiėmimas svarbus ir įdomus?
Claude’o Lanzmanno „Šoa“: reprezentuoti nereprezentuojama
Claude’o Lanzmanno filmas „Šoa“ („Shoah“, 1985) pradeda iki šiol nebaigtą diskusiją apie tai, kaip politiniai įvykiai, kurių žiaurumą ir mastą sunku įsivaizduoti, gali būti reprezentuoti kine.
Parodykit mums gyvenimą!
Kaip ir daugelis vienokių ar kitokių, ilgiau ar trumpiau gyvavusių kino srovių, direct cinema (toliau – tiesioginis kinas), viena ryškiausių 7-ojo dešimtmečio dokumentinio kino formų, gimė kaip pasipriešinimas įgrįsusioms kinematografijos konvencijoms.