Ispanų režisierius ir muzikos atlikėjas Alexis Delgado Búrdalo įsitikinęs, kad kurdamas kito žmogaus portretą sukūrė savąjį. Jo debiutinio filmo herojė – dramatiška bei poetiška Renata, nuteista kalėti už žmogžudystę. ,,Tai – filmas apie mane“, – choru teigia filmo herojė ir režisierius. Bet kartu tai – filmas apie žiūrovą.

Kaip sutikote Renatą, pagrindinę filmo heroję?

Kone atsitiktinai. Pagal išsilavinimą aš – muzikantas, groju klasikiniu fortepijonu. Mane visuomet domino kinas, ieškodavau preteksto ir pats kažką pafilmuoti. Vienu metu draugė vedė teatro užsiėmimus kaliniams. Paklausė, ar norėčiau jai truputį padėti, pafilmuoti. Sutikau. Prieš akis atsivėrė kita tikrovė. Tarp įkalintų vyrų ir moterų buvo ir Renata. Pradžioje jos prisibijojau. Ji buvo tyli, su niekuo nekalbėjo, atrodė itin paslaptinga, žiūrėjo savo skvarbiu žvilgsniu. Mane ji ir domino, ir gąsdino. Užsiminiau, kad norėčiau ją bei kitus nuteistuosius šiek tiek pafilmuoti. Ji sutiko. Pradėję šnekučiuotis labai greitai supratome, kad turime daug bendrų interesų: poezija, klasikinė muzika...

...visa tai vyko įkalinimo įstaigoje ir, tikriausiai, labai stebino...

Renata daug žinojo. Ji buvo skaičiusi Rilkės ir kitų vokiečių poetų romantikų darbus. Buvau beveik tikras, kad atsisakys būti filmuojama, ar bent jau bus nusiteikusi skeptiškai. Klydau. Ji tik ir laukė, kad kažkas į ją atkreiptų dėmesį. Kurti su Renata buvo lengva. Pasakiau, kad bent jau garsą turime įrašinėti nepertraukiamai. Ji sutiko. Norėjau, kad susipažintume filmuodami. Taip pavyko užfiksuoti momentus, kai būdavome atsipalaidavę, kai užsimiršdavome. Tos detalės būtų likusios filmo užkulisiuose.

Kodėl Jums pačiam buvo svarbu dalyvauti filme, tam tikra prasme – būti jo herojumi? Galiausiai tai – pasakojimas apie jūsų santykį su Renata, ne tik apie ją...

Filmavimo procesas buvo varomas kažkokios intuicijos. Žinojau, kad svarbiausius filmo momentus atrasiu montuodamas. Galvoje turėjau vienokį filmą, bet jo niekada nesukūriau. Ir gerai – tas filmas būtų buvęs kur kas mažiau įdomus. Supratau, kad kuriant kito žmogaus portretą, galiausiai sukuri savo, atskleidi tai, ką matai. Todėl ir filmo pavadinimas dviprasmiškas – ,,Tai filmas apie mane“. Juosta yra ir apie mane, ir apie Renatą. Kartu ir apie žiūrovą, nes kai kuriuos žmones jos personažas stipriai provokuoja. Kartais žiūrovai ją teisia, smerkia. Atrodo, kad negali priimti tamsios ir laukinės jos pusės. Kad ir kokia narcisistinė ir ekstravertiška ji bebūtų, atmetimas, manau, šį tą pasako ir apie patį liudytoją. Kine man tai ir patinka labiausiai, ypač –  dokumentikoje. Herojai – lyg veidrodžiai, bet ne tikrovės (nes juk nežinome, kas tai yra), o mūsų pačių. Įremta į kampą Renata taip pat atsisako pasakoti apie padarytą nusikaltimą, nuklysta į fantazijos pasaulį, kuriame jaučiasi geriau.

Ką šiame procese supratote apie save?

Nustebino tai, kaip regėjau Renatą, kaip ją filmavau. Įrašinėjant mane vedė kažkokia meilė, buvau lyg apkerėtas. Man nerūpėjo Renatos padarytas nusikaltimas, jos neteisiau. Susitikome dėl filmo, ne dėl kalėjimo. Įstaiga man nebuvo svarbi, jos nefilmavau. Buvome tarsi žaidimų aikštelėje. Ji norėjo vaidinti, o aš – kurti filmą, taip kartu režisavome. Fantastinis Renatos pasaulis labai artimas manajam. Vaidyboje Renata –  tikra ir autentiška. Lyg vaikas ji save išreiškia per kūrybą, vaidybą. Toks jos būdas. Ji puikiai išmano reprezentacijos meną. Iš esmės visas filmas – jos veidas baltame fone. 

Kalėjimas – labai specifinė aplinka. Žmonės čia ištroškę dėmesio, ryšio. Ar galime per kiną jiems suteikti kažką, ko negalime visuomenėje?

Kinas mums su Renata suteikė galimybę aplinkoje, kurioje nebuvo laisvės, pasijusti laisvai. Ji nedalyvavo montaže, nekūrė scenarijaus, bet filmuodami daug improvizavome. Dokumentinis kinas man yra ne apie kažkokių dalykų įvardijimą, bet apie unikalaus pasaulio sukūrimą.

Įdomu tai, kad Jūsų išsilavinimas – muzikinis, glaudžiai susijęs su performansu. Performatyvių elementų daug ir pasakojime. Kaip Jūsų ankstesnė kūrybinė patirtis veikė filmo formą?

Man labai artima Bacho muzika. Tai – abstrakcija, neturinti kažkokios žinutės, konkrečios istorijos. Ta muzika leidžia įsivaizduoti, kurti ką tik nori. Ta patirtis man leido ir į kiną žiūrėti su tam tikru atvirumu, be išankstinio nusistatymo. Muzika –  kaip matematika, nepriklausomas pasaulis su savo vidinėmis taisyklėmis, kalba ir prigimtimi. Šie du dalykai – ,,nepriklausomo pasaulio“ metafora bei Bacho muzika –  kuriant man padėjo labiausiai. Siekiau ne perteikti tikrovę, o atskleisti joje slypintį filmą. 

Ar Renata tapatinasi su kokiu nors mitiniu herojumi?

Taip, Persefone. 

Filme ji žaidžia su sniegu, balta siena. Ar tos scenos – surežisuotos Jūsų, ar pačios Renatos?

Iškritus sniegui, norėjau ją nustebinti, pasivedžiau į kiemo kampą ir pasakiau: ,,žiūrėk, Renata!“. Kas vyko po to – jos kūryba. Kai Renatos paklausiau, apie ką šis filmas, ji atsakė: ,,Apie mane“. Norėjau suprasti, ką tai reiškia, kas tokio buvo ,,apie ją“, kas buvo ir ,,apie mane“? Kodėl taip gerai vienas kitą supratome? Personažai filmuose yra sukurti. Žiūrėdami dokumentiką niekada nežinome, kiek filmo herojus skiriasi nuo realaus žmogaus. Dokumentika sukurta iš tikrovės gabaliukų. Renatos personažas įdomus daugialypumu. Neaišku, kada ji kuria, kada – ne, bei ar tai, ką matome, yra tikra. Geras dokumentinis filmas jaudina, o ne sufleruoja, ką galvoti. 

Filme reikšmingas vaikystės elementas. Naudojate archyvinę medžiagą iš Renatos vaikystės. Juostai svarbus ir žaidimo elementas. Renata nori, kad į ją žiūrėtume...

Racionalūs sprendimai, tokie kaip Renatos vaikystės archyvo panaudojimas, gimė montažo metu. Įdomu, kad anglų kalboje žodis ,,play“ naudojamas tiek muzikos, tiek sporto, tiek žaidimo kontekste. Žaidimas – labai svarbus reiškinys. Paprastai žaidžia vaikai. Suaugusiam žaidimas – tarsi laiko švaistymas. Tik montažo metu pastebėjau, kad su Renata žaidėme lyg vaikai. Filmuojant nejutau atstumo, tiesiog buvau patirtyje. 

Kuo filmavote? Kodėl filmo formatas 4:3?

Skaitmenine DSLR kamera Canon 5D. Anuomet jos buvo itin populiarios. Kvadratinis rėmas, kaip senas paveikslas, nebylaus kino metafora – atsirado, kai supratome, kad tai – portretas. 

Kokie kino kūrėjai patinka Jums pačiam?

Kurdamas mąsčiau apie danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio filmą ,,Žanos d’Ark kančia” (,,La passion de Jeanne d’Arc“, 1928). Šis filmas sukurtas iš stambių planų. Žmogaus veidas man yra viskas: paslaptis, gamtovaizdis. Chaplinas ir Tarkovskis savo filmuose taip pat sukuria įsivaizduojamus pasaulius be pretenzijų į realizmą. Su šiais kūrėjais jaučiuosi ,,namuose“. 

Ar Renatai buvo svarbesnis filmo kūrimas kaip procesas, ar tai, kad egzistuoja apie ją sukurta juosta?

Filmavimas Renatai reiškė labai daug. Kalėjime ji jautėsi izoliuota. Jo vadovas kartą man pasakė: ,,Alexis, nežinau, kodėl tu tą moterį filmuoji. Juk ji su niekuo nešneka“. O mes su ja šnekėjomės visą laiką, dėl to nekilo jokių problemų. Manau, kad kalėjime Renata susikūrė autistišką, o gal net pamišusį įvaizdį, taip siekdama save apsaugoti nuo kitų kalinių. Ji niekuo nesidalijo, o mums susitikus pagaliau turėjo galimybę save išreikšti. 

Ar vis dar palaikote ryšį?

Taip. Kartas nuo karto ji man paskambina. Sudėtinga, nes mes vienas kitą pažinome kontekste, kuriame aš – laisvas, o ji – ne. Susipažinome kurdami filmą. Kaip bus, kai ji taps laisva, kai nefilmuosime – nežinau. Renata nėra labai subalansuotas žmogus. Vis bandau jai aiškinti apie tikrovę, kurioje pats egzistuoju. Ji neturi šeimos, tik vieną draugą Vokietijoje. Susitikome jos bausmei įpusėjus. Filmą pabaigti dėl įvairių priežasčių užtruko gana ilgai. Laisva Renata bus jau šiemet. Labiausiai neramu dėl to, kad laisva ji taps kone per naktį, ir vargu ar gebės taip greitai prisitaikyti prie pokyčių.

Ar jaučiatės už ją atsakingas, ar tarp judviejų egzistuoja kokie nors įsipareigojimai už filmo ribų?

Per draugą padėjau jai neprarasti namo Tenerifėje. Jei Ispanijoje daug metų nemoki mokesčių, valdžia namą paskelbia apleistu. Man rūpėjo tik pragmatiniai aspektai. Tai, kaip padėti užtikrinti jos gerovę išėjus į laisvę. Kita vertus, bandau laikyti atstumą. Sunku palaikyti ryšį su išsibalansavusiu žmogumi. Poetinė pusė, žinoma, nuostabi. Bet pragmatinė… Atrodo, kad Renata net neketina apie ją galvoti. Man tai labai nepatinka. Tai – vaikiška ir neatsakinga. Nežinau, ar šia prasme ji pasikeitė, man kyla daug klausimų. Kai ją paleis, susitiksime, parodysiu jai filmą. Bet nežinau, ar jos gyvenime dalyvausiu ir vėliau. Daug kas priklausys nuo jos pačios atsakingumo.

Ką manote apie kalėjimus ir įkalinimą kaip bausmės formą?

Kalėjimas – labai blogas būdas tvarkytis su problematiškais žmonėmis. Taip juos tiesiog ,,pašaliname“, atimdami vieną prigimtinių žmogaus teisių – laisvę. Už nubaustus žmones niekas neprisiima atsakomybės. Kalėjimas, kažkuria prasme, yra atsiribojimo simbolis. Tai – legalus smurtas. Giliai širdyje žinau, kad tai nėra gerai. Kartu žinau, kad tie žmonės – labai pavojingi, juos itin sunku integruoti į visuomenę. Man labai nepatinka, kai kažkas kitą laiko ,,monstru“, kai sako, kad baisiai prasižengusio žmogaus nebeįmanoma atjausti. Mes visi žmonės. Daug ką lemia aplinkybės, kurių dažniausiai negalime pasirinkti. Esame tuo, kuo esame, kone atsitiktinumo dėka. Nežinau, kiek kalėjimas Renatą pakeitė į gera. Gal nei kiek. Bet nežinau, ką sakyčiau, jei mano artimiesiems grėstų pavojus... Neturiu alternatyvaus pasiūlymo. 

Kalbino Simona Žemaitytė