„Kinas leistinumo ribas tampė kaip armoniką.“ Rimtauto Šilinio filmų retrospektyva

Užtenka vos atviresnio žvilgsnio ir šiek tiek smalsumo, kad pamatytum, jog požiūris į mūsų sovietmečio dokumentiką kaip į kino rūšį, kurioje dominavo ideologiją aptarnaujantys filmai, yra, švelniai tariant, diskutuotinas, o paprastai tariant – patogi ir paklausi (sic!) klišė. Retos peržiūros ir dar retesni jų aptarimai bando padėti susivokti tikrovėje. Prie tokių bandymų priskirtina ir ši VDFF retrospektyva, atverianti pamirštus kino istorijos puslapius, kurie priklauso vienai ryškiausių Lietuvos kino asmenybių – dokumentininkui Rimtautui Šiliniui.

Į Lietuvos kino studiją 7-ajame dešimtmetyje po studijų Vilniaus universitete, darbo Knygų rūmuose, Kinematografijos komitete atėjęs R. Šilinis neskirstė darbų į juodus ir baltus: būdamas daugelio dokumentinių filmų scenaristu ar redaktoriumi, dalyvavo visuose filmų kūrimo etapuose. Padirbėjęs prie popieriaus lapo su rašikliu, nuolat padėjęs kolegoms montažinėse, leidęs sovietmečiu dokumentininkams privalomą kino žurnalą „Tarybų Lietuva“, jis netrukus tapo filmų režisieriumi, kartu su kitais kūrusiu ir įtvirtinusiu tai, ką sąlygiškai vadiname lietuviškos kino dokumentikos mokykla.                  

R. Šilinio kūryba apima įvairias temas. Jam svarbus kultūros paveldas, kūrybinių asmenybių portretai, sportas, rezonansiniai įvykiai, socialinės, visuomenės gyvenimo aktualijos ir traumos. Režisierius yra sukūręs ir savo laikui ypač netipiškų filmų-metaforų bei filmų, kuriuose dominuoja nuoseklus archyvinis pasakojimas. Keturios dešimtys R. Šilinio filmų liudija, kad, anot režisieriaus, „leistinumo ribas lietuviškas kinas tampė kaip armoniką, atsižvelgdamas į visas aplinkybes“.

Kažkada režisieriaus filmų profesionalumas atrodė savaime suprantamas, tačiau šiandien, prabėgus laikui, jo talentas vertinamas dar labiau, o kiekvienam filmui galima suteikti originalią, ankstesniojo nekartojančią formą. Tokią, kuri geriausiai atskleidžia jo pasirinktos temos ar objekto pajautą. R. Šilinio dokumentika pasižymi aiškiomis, be dviprasmybių etinėmis nuostatomis. „Savo filmuose niekada nebendraudavau su žmonėmis, kurių mintis ar tikėjimą mano kamera žemintų. Turbūt pagrindinė etikos taisyklė – neparodyti žmogaus tokios būsenos, kokios neturėtum ar nenorėtum būti pats“, – sakė filmų autorius, dažnai ėmęsis nepatogių, ideologijoms neatnašaujančių temų.

Režisieriaus kūrybai svetima monotonija, atvirkščiai – filmų intonacijos skirtingos, jie emocingi, šmaikštūs ar lyriški, jaudinantys. Lietuviškoje dokumentikoje išskirtinę vietą užima feljetonas, vaizdo ir garso žaidimu vadinamas filmas  „Kur karalienės auksas?“ (sukurtas kartu su V. Starošu), skirtas lengvosios atletikos spartakiadai. Taip pat iš 9-ojo dešimtmečio autoriaus nuotaikų, nuojautų ir pačios realybės pasiūlytų simbolių suręstos „Nojaus arkos“, bei šalies valstybingumo raidos įvykius 10-ojo dešimtmečio pradžioje įvaizdinęs, rūsčių lakoniškų novelių ciklas „Penktas Dievo įsakymas“.

Sunku pervertinti R. Šilinio indėlį ir į dabartinės Nepriklausomybės laikų dokumentiką. Tiesa, šis indėlis amžininkų ne tik tinkamai neįvertintas, bet ir ne(pa)stebimas – režisierius daug metų rūpinosi (varstė institucijų duris, dirbo visuomeniniu konsultantu), kad nenutrūktų valstybės kino metraščio misija kino juostose ir kituose formatuose fiksuojant svarbiausius valstybės gyvenimo visuomeninius, kultūrinius, socialinius įvykius, veikėjus, apskritai šalies raidą. Aistringas archyvų gerbėjas R. Šilinis įsitikinęs, kad praeitis nėra „apipelijęs daiktas“, o žvilgsnis į ją „turi prasmę, kurią nuolat primena istorikai – kiek bestudijuotum istoriją, vis tiek daromos tos pačios klaidos. Priminti tai nėra beprasmiška“. Beveik prieš du dešimtmečius viename pokalbyje režisierius retoriškai pasiūlė litais įvertinti gyvo Maironio kadrus. Dera apskritai vertinti kino galimybę užfiksuoti ir išsaugoti gyvą gyvenimą.

Kinui, liudijančiam savąjį laiką, nesustingusiam, nenustojusiam ieškoti savojo aš skirta ši retrospektyva.  

Rasa Paukštytė