„Kylanti uola“ – pirmasis portugalų kilmės menininko ir režisieriaus Ferno Silva pilnametražis filmas. Jo vaizduose susipina lava ir astronominės paieškos, o temose – kolonializmas bei kultūrinė rezistencija. Ir viskas – šventojoje Mauna Kėjos žemėje Havajuose. Tačiau pats kūrinys, pasak režisieriaus, antraeilis dalykas. Esmė – pajusti ryšį ir mokytis.

Popkultūrą, šiuolaikinio meno praktikas ir mokslinę fantastiką apjungiantį filmą „Kylanti uola“ („Rock Bottom Riser“, 2021) nuo kitos savaitės bus galima išvysti Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) teminėje programoje „Žemės stebėtojai“. Rugsėjo 25 ir 26 dienomis vyksiančiuose seansuose svečiuosis filmo autorius F. Silva. Vienam savaitgaliui į Lietuvą atvykstantis režisierius susitiks su žiūrovais, po seanso jam bus galima užduoti klausimus.

- Ką galima laikyti juostos „Kylanti uola“ ištakomis? Kaip nutiko, kad kūrybiniai keliai jus atvedė į Havajus?

- Mane seniai domino senovės Polinezijos keliautojai. Tai, ko jie pasiekė prieš tūkstantmečius – absoliučiai neįtikėtina. Galima sakyti, kad jie buvo pirmieji astronomai. Vadovaudamiesi žiniomis apie žvaigždes, „skaitydami“ dangų, vėją, paukščius ir vandens sroves nukeliaudavo didžiausius atstumus. Tačiau jų sąsajos su Havajais per paskutinius šimtmečius buvo tarsi „ištrintos“, nurašytos kaip „atsitiktinės“. Tai – visiškas absurdas. Egzistuoja daugybė mokslinių tyrimų, liudijančių, kad havajiečiai keliavo į Polineziją – Tahitį, Naująją Zelandiją. Tai byloja ir radiniai geologinėse iškasenose, kartais net 1800 metų senumo.

Savo darbuose dažnai kritikuoju JAV, tad mąsčiau ir apie Havajų okupaciją. Kartu ir savo asmeninę patirtį: širdyje esu portugalas, nors užaugau JAV, buvau „amerikanizuotas“. Mano patirtis, žinoma, nesulyginama su havajiečių. Bet kai 2009-aisiais sužinojau apie protestus prieš teleskopo statybas šventojoje Mauna Kėjos žemėje mane tai įkvėpė. Rezistencija tiek temų, tiek filmo struktūros prasme yra šio kūrinio šerdyje.

- Filme susipina istorija ir astronomija, aktyvizmas ir geologija…

- Man atrodo, kad tarp to, ką reprezentuoja tie teleskopai, ir senųjų Polinezijos keliautojų, egzistuoja kažkoks ryšys. Tie teleskopai mūsų galaktikoje ieško apgyvendinamų planetų. Ką tai reiškia kolonizacijos prasme? Neva ieškome planetų dėl žinių, tačiau juk esmė, greičiausiai, yra ten nuvykti. Ko išmokome iš savo istorijos čia, Žemėje? Žvelgdami į dangų, kosmosą, visuomet kalbame apie praeitį. Tačiau kartu planetų paieškos – žvilgsnis į ateitį. Mąsčiau apie juostos struktūrą kaip apie prisiminimus. Atsakymai man nebuvo svarbūs. Svarbesni klausimai...

- Filme informacija dažnai pateikiama nuotrupomis, per daug neaiškinant, tarsi paliekant erdvės interpretacijoms....

- Iš pradžių ketinau naudoti užkadrinį tekstą. Tačiau kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo labiau dvejojau. Tiek eksperimentinė, tiek tradicinė dokumentika dažnai tampa priklausoma nuo tokio pasakojimo. Ir koks to ryšys su propaganda? Surinktoje medžiagoje buvo paskaitų, interviu ir įvairiausių įrašų. Siekiau, kad pasakojimas skambėtų kaip balsai per skirtingas erdves. Dėliojau gabaliukus kaip kokius prisiminimų fragmentus, viską jungiau per vaizdo ir garso ryšį… Žinau, kad ne visos filmo nuorodos aiškios. Tačiau, mano supratimu, tai yra filmo patirties dalis. Esame užprogramuoti į kai kuriuos vaizdus reaguoti emociškai. Norėjau, kad filmas būtų „sąmoningas“, kad iliuzijos bei jausmai būtų provokuojami, bet ir čia pat griaunami. Žiūrovas turi suprasti, kad tai – konstruktas. Svarbu suteikti galimybę žiūrovui pačiam ieškoti informacijos. Nesu pasyvaus žiūrėjimo fanas, tad ir kitus noriu priversti „dirbti“.

- Vienu metu metu filme pasigirsta įrašas iš pokalbio apie hierarchiją, kiną, finansavimą... Ką tas momentas reiškia? Ar tai – dalis savirefleksijos, kinas apie kiną?

- Tas momentas byloja apie kuriamą Holivudo juostą „Karalius“ („The King“). Jame pasakojama ir apie Kamehamehą, Havajų karalystės įkūrėją, 1790-aisias apjungusį salas karo su vietiniais vadais sąskaita. Panašiu metu ten atvyko ir kapitonas Kukas bei Amerikos misionieriai. Keitėsi Havajų socialinis kontekstas. Kamehamehą filme vaidina buvęs imtynininkas Dwayne Johnson, o jį režisuoja Robertas Zemeckis. Galite įsivaizduoti, koks biudžetas, kokia tai bus juosta. Man patinka žiūrėti Holivudo filmus, apmąstant, kaip jie paveiks mases, mūsų psichologiją, kaip dėl to pasikeis visuomenė. Kalbant apie Havajus, svarbu prisiminti ir ankstyvus Elvio Presley filmus. Jie suformavo tam tikrą vietos įvaizdį bei visuomenės nuomonę. Norėjau, kad žiūrovai būtų skeptiški, kad geriau suprastų tai, ką mato. Tiesa filmuose, mano manymu, visuomet turi būti kvestionuojama.

- Juostoje „Kylanti uola“ – daug sluoksnių. Atrodo, kad žinios skleidžiasi netikėtuose sugretinimuose, vaizdo ir garso sintezėje... Ar toks informacijos dėliojimas montaže intuityvus, ar tikslingas?

- Ir viena, ir kita. Apie juostą galvojau nuolat ir obsesyviai net ir tada, kai nefilmavau ir nemontavau. Mąsčiau apie kombinacijas, kurios galėtų veikti. Intuicija padeda kurti ryšį, apjungti elementus. Žmonės dažnai nori pamatyti ar išgirsti kažkokį vieną konkretų dalyką, vieną tiesą. O man svarbu pateikti informaciją sluoksniais, klodais. Pavyzdžiui, mano paties subjektyvią patirtį, tyrinėjimų ir atradimų istorijos fragmentus, tai, kaip tai veikia ateities perspektyvas. Tokio informacijos sluoksniavimo montaže metafora – žemės pluta… Daug dėmesio dialektikai, poliarizavimui. Skamba labai sudėtingai?

- Nemanau. Pernelyg supaprastinti reiškinius pavojinga…

- Taip, visko negalima supaprastinti, iki, tarkime, tokių supriešinimų, kaip „havajiečiai prieš ne havajiečius“, ar „užsieniečiai prieš vietinius“. Nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, turizmas Havajuose – svarbiausi ekonomikos dalis, bet daug žmonių nebenori būti nuo to priklausomi. Svarstoma, gal astronomijos ekonomika sukurtų naujas galimybes augti, daugiau pasiekti. Gali būti visaip… Daug bendravau su aktyvistais. Į projektą žvelgiau iš žemės ir kultūros išsaugojimo perspektyvos.

- Atrodo, kad juostoje gretinate materiją ir, tam tikra prasme, metafiziką…

- Vakarų astronomijos istorijoje žiūrėjimo į žvaigždes momentas – „nušvitimo“ metafora. Mauna Kėjos žemė šventa. Jos kalnas – aukščiausias pasaulyje. Daugelis to nežino, bet Everestas yra aukščiausias kalnas matuojant nuo jūros lygio, o Mauna Kėja – nuo jūros dugno. Nenuostabu, kad ten statomi teleskopai. Mūsų galaktikoje – milijardai žvaigždžių. Visos jos – saulės sistemos. Bent dvi iš jų potencialiai yra apgyvendinamos. Tikimybė, kad esame „vieni“ – itin maža.

- Filme labai svarbi žemė, kurią pažįstame per lavos vaizdus, uolienas...

- Nuo pat projekto pradžios apie žemę ir jos temperamentus mąsčiau kaip apie filmo herojus. Havajų sala – jauniausia ir didžiausia iš ten esančių salų grupės. Ji suformuota iš vulkanų, kurių keli – aktyvūs. Vietomis vulkaninė uoliena dar labai šviežia, o kraštovaizdis skiriasi priklausomai nuo to, kurioje salos vietoje atsiduri. Pavyzdžiui, Mauna Kėjos žemė – raudona. Žvelgdamas į tas uolienas, tą žemę, įsivaizdavau kitas planetas. Juk taip galėtų atrodyti neapgyvendinti plotai kitose planetose. Stovint ten tampa labai aišku, kad pačios žemės žodis čia – paskutinis. Esame čia tik jos malonės dėka. Pagarba jai – lyg pagarba senoliams, kupiniems žinių, kurios tokios svarbios ir mums.

- Kaip filmo kūrimas paveikė jus patį? Dažnai projektus pradedame tik iš dalies žinodami, kodėl mums taip svarbu gilintis į vieną ar kitą temą. Kūrybinis procesas transformuoja...

- Man atrodo, kad filmo sukūrimas yra antraeilis dalykas. Tikslas visuomet yra pajusti ryšį, mokytis. Filmo kūrimas yra būdas tai daryti. Keliauji, mokaisi, per tai ateina ir nauji įgūdžiai. Kai buvau jaunas, tapiau, ir man tai buvo svarbu. Kaip kažkada muzikavimas pankų grupėse, riedlentės ar tiesiog buvimas gatvės vaiku. Daug gali išmokti tiesiog būdamas pasaulyje...

Filmą „Kylanti uola“ rugsėjo 25 ir 26 dienomis rodys „Skalvijos“ kino centras, taip pat šią juostą bus galima pasižiūrėti namuose – „Skalvijos“ virtualioje salėje ir www.vdff.lt.

Kalbėjosi Simona Žemaitytė