„Filmas, laukiantis manęs ateljė, atrodo tūkstantį kartų tikresnis nei vaizdas pro ligoninės langą. Vaizdai pinasi, virsdami nauja meninio sumanymo vizija. Klausimas, ar pavyks palaikyti tempą“. – Peterio Liechti įrašas dienoraštyje prieš mirtį, 2014 m. kovą.

15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pristato šveicarų eksperimentinio kino kūrėjo Peterio Liechti (1951 – 2014) retrospektyvą, kurioje – 8 dokumentiniai filmai ir instaliacija „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ („Dedications – Peter Liechtis unvollendeter Film, 2016). Kalbamės su festivalio viešnia, P. Liechti našle ir kūrybine partnere Jolanda Gsponer.

Peteris Liechti vadinamas ryškiausiu, bet tinkamai neįvertintu pastarųjų dviejų dešimtmečių Šveicarijos kino kūrėju. Kokios šios prieštaros priežastys?

Peteris Liechti yra žinomas šveicarų kino menininkas, tinkamai neįvertintas tarptautiniu mastu. Pritarčiau nuomonei, kad pagrindine tokios situacijos priežastimi tapo jo kritiškas balsas. P. Liechti aukštai vertinamas kritikų, tačiau plačiajai publikai jo filmai atrodo per sudėtingi. Jie siekia gelmės, nepateikia galutinių atsakymų, verčia mąstyti ir įsitraukti į kūrybinį procesą. Jiems reikalingas pristatymas ir papildomi komentarai.

Kino kritikai pabrėžia, kad P. Liechti visą gyvenimą bandė išlaikyti pusiausvyrą tarp gimtosios šalies pragaro ir kino rojaus.

Liechti santykiai su Šveicarija varijavo tarp meilės ir neapykantos. Šveicarijos visuomenė uždara ir konservatyvi, kartais provinciali. Nepaisant to, gimtoji šalis buvo neginčijama P. Liechti tapatybės dalis. Gimtasis kraštovaizdis stipriai formavo jo pasaulėvoką, o kūrybinis gyvenimas driekėsi nuo tėvų namų Sankt Galene iki Ciuricho, kuriame jis ilgus metus gyveno ir intensyviai dirbo. P. Liechti filmai visada glaudžiai siejosi su Šveicarija, kurioje jis galėjo dalintis savo mintimis ir įžvalgomis.

Kinas jam buvo aukščiausia meno forma ir gyvybiškai svarbi aplinka. Jis daugelyje savo filmų pabrėžia šveicarų konservatyvumą ir savimeilę. Vis dėlto sakinys apie gimtosios šalies pragarą jam būtų svetimas. P. Liechti buvo kritiškas, bet ne ciniškas. Jis labai mylėjo savo šalį ir jos žmones. Kritikavo, norėdamas atkreipti dėmesį į visuomenės ydas ir megzti pokalbį. Provokavo juokdamasis ir braukdamas ašarą. 

Prieštaringumas būdingas visai Liechti kūrybai, paremtai juoko ir liūdesio, ironijos ir melancholijos, lengvumo ir rimties jungtimis.

Manau, prieštaringumas buvo būdingas ne tik Liechti darbams, bet pirmiausia jo charakteriui. Peteris viską stebėjo mylinčiu žvilgsniu, sudėtingiausias temas išvaduodavo nuo slegiančio sunkumo. Visi jo filmai kalba apie pamatinius žmogiškosios būties klausimus, todėl netgi „Dedikacijos“ nėra kūrinys apie ligą. Peteriui buvo svarbu skverbtis gilyn, apčiuopti metaforines kasdienių įvykių ir objektų reikšmes. 

Viena pagrindinių P. Liechti gyvenimo ir kūrybos temų – savito balso paieškos. Kokie momentai ryškiausiai žymėjo šį procesą?

P. Liechti buvo vienodai svarbus vaizdas, garsas ir tekstas. Jo filmuose šie elementai glaudžiai susiję tarpusavyje ir dalyvauja kaip lygiateisės sudedamosios dalys. P. Liechti nepaprastai vertino kino galimybę sujungti skirtingas medijas, dėl šios priežasties laikė jį aukščiausia meno forma.

Svarbų vaidmenį atliko menas ir literatūra, stipriai formavę jo estetinį suvokimą, taip pat bendravimas su tokiais menininkais, kaip Romanas Signeris ir Josephas Beuysas. Pirmajam dedikuotas eksperimentinis filmas „Vertikalus / horizontalus“ („Senkrecht / Waagrecht“, 1985) ir dokumentinė esė „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ („Signers Koffer – Unterwegs mit Roman Signer“, 1996), kurioje reflektuojama autentiška kūrėjo būtis, kūrybinė bendrystė, daug dėmesio skiriama savito balso paieškoms. Menininkų ratas provincialioje Rytų Šveicarijoje buvo labai stiprus, jo nariai drąsiai eksperimentavo.

Mirtis – kita pamatinė Liechti kūrybos tema, įvariais rakursais plėtojama skirtinguose jo darbuose. Juose stebime ir ribinės žmogiškos patirties refleksiją, ir asmeninį bandymą suvokti savo laikinumą. Teminis skambesys išgryninamas vėlyvuosiuose darbuose – įspūdingoje esė apie mirtį „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ („Das Summen der Insekten – Bericht einer Mumie, 2009) ir paskutiniajame filme, turėjusiame virsti gyvųjų pokalbiais su mirusiaisiais, „Dedikacijos“.

Mirtis ir laikinumas, ši laiko suvaržyta būtis, buvo labai svarbios P. Liechti. Jis intensyviai mąstė apie šiuos klausimus savo dienoraštyje. Laikinumo tema jo kūryboje suformuluojama dar „Signerio lagamine“, kuriame pabrėžiama, kad grožis trunka vos kelias sekundes. Manau, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais, sunkiai sirgdamas, P. Liechti pasiekė mirties temos gelmę.

Ir tęsė nesibaigiantį pokalbį su skirtingų laikotarpių meno istorijos atstovais. Robertas Walseris, Vincentas van Goghas, Thomas Bernhardas, Romanas Signeris, Shimada Masashiko – pagrindiniai, bet ne vieninteliai pašnekovai iš gyvųjų ir mirusiųjų draugijos. Ar P. Liechti filmus galėtume žiūrėti kaip komentarą apie literatūros ir meno istoriją?

Žinoma. P. Liechti buvo didelis Roberto Walserio gerbėjas, poeto kūryba stipriai formavo jo pasaulėvoką. Jos atspindžių galime įžiūrėti ne viename P. Liechti filme. Pirminis „Dedikacijų“ sumanymas buvo sukurti trijų dalių pokalbį su R. Walseriu, Vincentu van Goghu ir nepažįstamu dinkų genties vadu iš Pietų Sudano. Deja, laikas buvo nepalankus šiam sumanymui įgyvendinti. Sužinojęs, kad sunkiai serga, Peteris nusprendė aktualizuoti savo akistatą su mirtimi.

P. Liechti visada palaikė glaudų santykį su kultūra ir skaudžiai išgyveno jos komercializaciją, atspindinčią bendrus visuomeninius procesus. Menas ir literatūra formavo jo jautrų ir kritišką santykį su pasauliu, buvo neišsenkantis minčių ir įkvėpimo šaltinis. P. Liechti filmuose išsamiai apmąstomas kultūros vaidmuo kūrėjui ir meno istorijai.

Ar tekstas P. Liechti darbuose svarbus ne mažiau negu vaizdas taip pat teikė panašių galimybių?       

Be abejo. P. Liechti buvo eksperimento adeptas. Tekstas tiko fiksuoti ir reflektuoti naujas kalbos formas. Rašymas buvo P. Liechti kasdienybės dalis, jo ritualas, būdas suteikti mintims ir idėjoms struktūrą. Jis tvirtino, kad privalo rašyti, norėdamas išsaugoti minčių elastingumą. Visada buvau prisiekusi jo tekstų skaitytoja. P. Liechti gebėjo minimaliomis priemonėmis atskleisti reiškinio, situacijos, atmosferos esmę. 

Esate garsų pasaulio žmogus. Turėjote eksperimentinės muzikos studiją, rengėte šiuolaikinės muzikos koncertus, dirbote Ciuricho aukštajai menų mokyklai priklausančiame Kompiuterinės muzikos ir garso technologijų institute, konsultuojate eksperimentinės ir kino muzikos klausimais. Ar garso klausimais sutardavote su P. Liechti, kurį taip pat domino jo vaidmuo kine? Filmas „Šalin įpročius“ („Kick That Habit“, 1989) dažnai netgi vadinamas klasikiniu muzikinio filmo pavyzdžiu, atskleidžiančiu garso genezę ir jo santykį su aplinka.

Jūsų tiesa, visą gyvenimą intensyviai dirbau eksperimentinės muzikos srityje. Su P. Liechti susipažinome kurdami filmą „Kertant Namibiją“ („Namibia Crossings“, 2004) – konsultavau jo kūrybinę grupę, dalyvavau filmavimo ir montažo darbuose. Mes panašiai suvokėme garsą, jo galimybės buvo neišsenkanti pokalbių tema.

Daugelyje P. Liechti filmų svarbus išorinės arba vidinės kelionės motyvas. Ar geografinis judėjimas buvo būtina judraus mąstymo sąlyga?

Manau, kad P. Liechti buvo svarbūs abu kelionės aspektai. Keliauti po Šveicariją jam reiškė geriau pažinti savo šaknis. P. Liechti apskritai buvo svarbu pažinti. Ypatingai stiprų įspūdį jam paliko Afrika, tapusi pirmykščio pasaulio orumo ir dabarties prieštaringumo metafora. Skurdas ir žmonių sielvartas klestinčių žemynų akvaizdoje atvėrė neteisybės šerdį. Juodasis žemynas įvairiais pavidalais išnirdavo visuose vėlesniuose P. Liechti darbuose.

Kaip matote P. Liechti kūrybą šiandieniniame Šveicarijos ir pasaulio kontekste?

P. Liechti filmai ir tekstai gilinasi į pamatines žmogiškosios būties temas, todėl, esu tuo tikra, niekada nepraras aktualumo pasauliniame kontekste. „Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“ („Hans im Glück – Drei Versuche, das Rauchen loszuwerden“, 2003) ir „Tėvo sodas. Mano tėvų meilė“ („Vaters Garten – Die Liebe meiner Eltern“, 2013) kuria neįtikėtinai taiklų Šveicarijos portretą. P. Liechti apčiuopė šalies gyventojų, ypatingai rytinės Šveicarijos dalies, mentaliteto esmę ir peršoko savo laiką. Manau, kad eksperimentinė šių filmų struktūra šiandien turi daugiau galimybių būti tinkamai perskaityta.  

„Dedikacijas“ pristatote skirtingose šalyse. Kaip jų diktuojamą pokalbį sekasi tęsti kitoje kultūrinėje aplinkoje?

„Dedikacijos“ – ypatingas atvejis P. Liechti kūrybos kontekste. Jeigu filmuoti skaitymai ir knyga nekelia abejonių dėl autorystės, instaliacija ją paneigia. Žiūrovams, susipažinusiems su P. Liechti biografija, akivaizdu, kad trijų dalių kūrinys, tikriausiai, nėra jo sumanymas. Publika labai atvirai priima „Dedikacijas“ ir įsitraukia į pokalbį. Vis dėlto, iki šiol labai norėčiau pamatyti, kaip atrodytų filmo originalas, jeigu jį būtų spėjęs pabaigti P. Liechti.       

Kalbino Lina Žukauskaitė