Nijolė – menininkė, Antano Mockaus, lietuvių kilmės Kolumbijos politiko, mama. Ji – neįmenama mįslė. Italų etnografas ir režisierius Sandro Bozzolo juostoje įamžino akimirkas iš paskutiniųjų jos gyvenimo metų. Apie pamokas, patirtis ir ryšį su Lietuva – kūrėjo prisiminimuose.

Filmas apie Nijolę – ne pirmas jūsų kūrinys, paliečiantis Antano Mockaus asmenybę ir gyvenimą.

Kaip prasidėjo jūsų draugystė?

Dėl visko kalta Lietuva. Čia studijavau pagal mainų programą „Erasmus“, ir kažkas man papasakojo apie Antaną. Susidomėjau. 2008-aisiais, gavęs stipendiją, išvykau į Kolumbiją. Kai 2010-aisiais rašiau baigiamąjį darbą, ten vyko rinkimai. Antanas tik per plauką netapo šalies prezidentu. Tas laikas buvo itin reikšmingas tiek politikos, tiek aktyvizmo prasme. Mane tai stipriai paveikė. 2012-aisiais Italijoje išleidau knygą apie Antaną ir jo politinę veiksmo metodologiją, sujungiančią meną, pedagogiką ir politiką. Knyga tapo itin populiari, buvo daug pristatymų. Į juos atvykdavo ir pats Antanas. Italijos politinėje arenoje – nemažai problemų. Mockaus pavyzdys bei siūlomas modelis – viltį teikianti alternatyva.
2014-aisiais vėl išvykau į Kolumbiją, šįkart – studijuoti doktorantūroje. Tada ir sutikau Nijolę. Tas susitikimas buvo labai įsimintinas. Panašiai kaip „Erasmus“ studijų metu, vėl atsidūriau aplinkoje, kur skamba lietuvių kalba ir vardai, valgomas lietuviškas maistas. Tačiau viskas vyko Bogotos viduryje. Antanas balansavo tarp dviejų kultūrų – būdamas reikšmingas Kolumbijos politikas, su mama ir seserimi jis kalbėjo lietuviškai. Kilęs iš emigrantų šeimos, jis vos netapo šalies prezidentu. Mane domino jų, kaip emigrantų, šeimos istorija.

Minėjai, kad susitikimas su Nijole buvo labai stiprus. Kada supratai, kad ji taps tavo filmo heroje?

Iškart. Filmas keistas tuo, kad jo centre – herojus, kuris nenori būti filmuojamas. Buvome sutarę, kad aš apsimesiu, jog nefilmuoju, o Nijolė apsimes, kad manęs nemato. Filmavimo procesas buvo gana keistas, ir dažnai – ne visai paprastas. Aiškiai jutau, kad Nijolė kažką slepia, kažkokį didelį skausmą. Vaikystėje ji pergyveno vieną baisiausių laikmečių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tai atsispindi jos kūryboje. Nijolės mėgstamiausias žodis buvo ,,ne“. Ji nenorėjo būti tarp žmonių, bet jai jų labai reikėjo. Filmas tapo pretekstu kartu praleisti daugiau laiko. Daug kalbėjomės. Buvo labai įdomu. Filmavau mėnesį 2014-aisiais, ir po du mėnesius 2015-aisiais bei 2016-aisiais.

Nijolei buvo virš devyniasdešimt. Jos išėjimas buvo netikėtas?

Jai buvo devyniasdešimt treji. Numanėme, kad pasaulį palikti gali bet kada. Įtariu, kad laukė, kol baigsime filmą. Kūrybos procesas jai patiko, nes jame dalyvavau aš. Nijolė filmavosi ne dėl rezultato, bet dėl to, kad procese dalyvavome kartu, lankėmės jos dirbtuvėse. 2018-ųjų gegužę ji peržiūrėjo filmą. Suprato, kad jis jau baigtas. Nijolė mirė 2018-ųjų rugsėjį. Sužinojęs apie tai, nuvykau į oro uostą ir nusipirkau bilietą į Bogotą. Laidotuvėse dalyvavo 22 žmonės – artimieji ir keletas jos kartos žmonių. Ji dažnai sakydavo, kad yra pavargusi. Kone visi jos draugai jau buvo mirę. Per laidotuves pradėjo lyti. Antanas pastebėjo, kad žemė, beriama į jos kapą, buvo tokia pat, kokią Nijolė naudojo savo darbuose. Drauge pradėjome lipdyti mažas skulptūrėles, mėtėme jas į kapą. Viskas vyko lyjant lietui.

Mirties kontekste labai įdomi keturių materijų metafora. Kai kuriose Rytų religinėse filosofijose teigiama, kad mirties metu atsiskiria žemė, oras, vanduo ir ugnis. Filmas baigiasi Antano ir Nijolės ėjimu jūros link. Ar filmo scenas buvote apmąstę iš anksto? Kas kūrė tas metaforas?

Iš Antano ir Nijolės išmokau improvizuoti. Mano galva, jie abu – menininkai. Planuodavome kiekvieną dieną, bet jiedu tuos planus griaudavo. Filmuodami Lietuvoje vis bandėme Nijolę išprovokuoti prisiminti praeitį, aplankyti jai svarbias vietas. Tačiau Nijolei praeitis nerūpėjo. Jai buvo įdomu tai, ką darome dabar, o ne tai, kas buvo ar ką darysime ryt.

Žiūrint filmą atrodė, kad Nijolė daug jaunesnė nei jos kūnas...

Tikrai taip. Į Lietuvą ji atvyko be bagažo. ,,Nijole, nieko neatsivežėte?“ – nustebau. ,,Neatsivežiau“, – atrėžė. – ,,Man nieko nereikia, o jei reikės – nusipirksiu.“ Filmuodami Lietuvoje vakarais būdavome išvargę, o ji mus vis įkalbinėdavo neiti miegoti, dar išgerti.

Kaip apibūdintum Antano ir jo motinos santykį dabar, kai filmas baigtas? Juk taip ilgai stebėjai jų ryšį. Akivaizdu, kad tas santykis labai intymus.

Į šį klausimą geriausiai atsakytų Antano draugės ir žmonos. Visos jos turėjo būti ne tik su Antanu, bet ir su Nijole. Tai tikrai nebuvo lengva. Antano žmonų ir mamos istorija plati ir kupina juokingų nutikimų. Pristatydamas mamai naujas drauges Antanas žinojo, kad jų negalima palikti vienų. Nijolė gebėjo būti negailestinga. Panaši istorija kartojosi ir su anūku. Jai šeimos vyrai buvo labai svarbūs. Antanas vis prisimena istoriją, kaip dėstydamas universitete su studentais išvyko į mišką pagyventi hipių komunoje. Ten aiškino jiems, kad, norint suaugti, reikia metaforiškai nužudyti savo tėvus. Tąkart suprato, kad visi studentai jau gyvena vieni, o jis – su motina. Galima sakyti, kad Antanas su Nijole pragyveno visą gyvenimą. Berods, tik metus jiedu praleido atskirai. Man patinka į jų santykį žvelgti kaip į dviejų menininkų. Nijolės žinia yra labai tamsi – kaip ir jos menas, kuriame daug skausmo. O Antano – atvirkščiai. Jis – optimistas, ji – pesimistė. Matyt, jiems vienas kito reikėjo.

Studijavai antropologiją. Savo veiklą vadini „etnografiniu aktyvizmu“...

Taip, tai – mano aistra.

Šis filmas buvo etnografijos ar meno projektas? Dirbai su Lina Lapelyte, kuri su komanda Venecijoje pelnė ,,Auksinį liūtą“.

Kūrybos procesas buvo labai turtingas – gyva patirtis, iš kurios mokiausi. Bogotoje turėjau atlikti tyrimą etnografijos ir migracijos tema, bet laiką leidau su Nijole. Prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė subūrė labai kūrybišką filmo komandą. Ši juosta turi stiprų moterišką braižą – ir dėl Dagnės, ir dėl montuotojos Silvijos Vilkaitės bei kompozitorės Linos Lapelytės indėlio. Kartais atrodė, kad viską stebiu iš šalies. Etnografo vaidmeniu teko mėgautis kone daugiau nei režisieriaus. Buvo daug derybų tarp Kolumbijos ir Lietuvos komandų – Kolumbija norėjo daugiau kadrų iš Lietuvos, ir atvirkščiai. Man patiko medžiaga su Antanu. Jos buvo daug, jam patiko filmuotis. Medžiagos su Nijole buvo mažiau, tačiau komandos moterys padėjo ją grąžinti į pirmą planą. Antanas su mumis pasidalino prieš keturiasdešimt metų Šilutėje įrašytomis dainomis. Man labai patinka tradicinė lietuviška muzika, labai norėjau dainas panaudoti filme, bet Lina ir Silvija protestavo.

Antanas serga Parkinsono liga. Kartais filme tai buvo labai akivaizdu. Ar liga nevaržė jo laisvės prieš kamerą?

Filmas ligos nekomentuoja – taip susitarėme su Antano seserimi. Sužinojęs, kad serga, jis bandė ligą nuslėpti – ne dėl savęs, o dėl savo aplinkos žmonių. Kolumbijos visuomenė – mačistinė, ten vyrai stiprūs, neverkia, negali parodyti silpnumo. Kai Antanas paskelbė sergantis Parkinsono liga, vyko prezidento rinkimai. Buvo labai bjauru, nes teko išgirsti, kad ,,Kolumbijos gyventojai niekada nebalsuos už sergantį arklį“. Tačiau Antanas turi talentą viską paversti performansu. Manau, jis su tuo susitaikė. Tiesa, peržiūrėjęs filmą nustebo, kad liga tokia akivaizdi, bet niekada neprašė nieko iškirpti. Po premjeros Kolumbijoje vėl pasipylė įžeidūs komentarai, tačiau tuomet Antanas nufilmavo savo atsaką žmonėms, taip atsikovodamas jų meilę.

Kalbino Simona Žemaitytė