Algis Arlauskas man tapo legenda dar prieš pamatant jo filmus. Pirmiausia, maždaug 1988-aisiais, Lietuvoje pasirodė žinia apie neįtikėtinai talentingą jauną kino režisierių lietuvišku vardu ir pavarde, kuris studijuoja Maskvoje ir neseniai sukūrė filmą, lyg žaibas perskrodusį Europos kino festivalių erdves.

Kaip žinia, ikiinternetinėje eroje viskas skendėjo informacinėje tamsoje, todėl režisieriaus portretą bandžiau susikurti iš spaudos pranešimų nuotrupų, nuogirdų, gandų ir nuojautų.

Perskaičiau, kad jo filmas – apie nereginčių vaikų pasaulį. Atrodo, prisimenu mokyklinio gaublio ir vaikiškų rankų laikraštinę nuotrauką. Dar prisimenu, kad filmą labai norėjau pamatyti. Pamenu kino bendruomenėje sklandžiusias kalbas, kad ateina kūrėjas, apie kurį tuoj kalbės visas pasaulis.

Vėliau viskas nutilo, tačiau Algio Arlausko vardas ir pavardė labai giliai įsirašė atmintyje ir vis grįždavo klausimais: kur gi dingo Algis Arlauskas? Koks jo likimas? Ką jis veikia? Ar teks pamatyti jo garsųjį ir kitus filmus?

Po daugybės metų, Ispanijoje, Pamplonos kino festivalio metu, prie manęs priėjo jo direktorius Karlo Meguiro su kažkokiu žmogumi ir pasakė: „Susipažink, čia tavo tautietis.“ Ir po nedidelės pauzės: „Algis Arlauskas.“ Manau, tiek jis, tiek Algis kiek nustebo dėl mano nuostabos šūksnio. Algis Arlauskas – tas jaunas kino režisierius,  kuris vis nepalikdavo mano minčių, dabar stovi tiesiai prieš mane!

Vėliau, kai pamačiau Algio filmus, supratau, kodėl vertėjo tiek metų laukti.

Nenoriu sugadinti malonumo sutikti Algį patiems. Tik pasakysiu, kad jo filmus esu žiūrėjęs daugybę kartų – tiek vienas, tiek su studentais.

Jo filmai ypatingi.

Algio Arlausko kino vizijose laikas gali imti tekėti atgal. Kuriamas siurrealistinis, tačiau iki skausmo tikras ir atpažįstamas absurdiško sovietinio pasaulio atspindys.

Humoras ir tragizmas, dokumentalumas ir vaidyba, filosofija ir gilus socialumas čia sugyvena tobuloje kinematografinėje harmonijoje.

Ir tai, neabejotinai, kinas, kurį kiekvieną kartą atrandi iš naujo.