Tekstai  

Apgailestauju, kad negalėsiu dalyvauti Straub-Huillet filmų retrospektyvoje. Įveikti 2 000 kilometrų, skiriančių mūsų miestus, dviem trumpais lėktuvo skrydžiais, vos per keturias valandas, būtų buvę paprasta.

Bet ar galėčiau taip elgtis šiandien, ypač atsižvelgdama į Straubo filmų kontekstą? Galbūt šiandien kiekvienam mūsų svarbiausia daryti tai, ką galime, kaip kad mažasis kolibris?

Legenda apie kolibrį

Gal būsite girdėję apie Pierre’ą Rabhi, didį filosofą ir ūkininką, gimusį 1938 m., kurį Danièle ir Jeanas-Marie labai gerbė. Jis buvo agroekologijos pradininkas. Tai yra politinis ir mokslinis judėjimas, kuriuo siekiama suderinti žemės orumą su žmogaus orumu ir žmonių tarpusavio santykiais. Rabhi mėgo pasakoti šią Amerikos indėnų istoriją: 

„Sykį miške kilo didelis gaisras. Viskas skendėjo liepsnose. Visi gyvūnai buvo išsigandę ir nusivylę, o kolibris – mažas, lengvutis ir grakštus paukštelis – rinko snapeliu po kelis lašelius vandens ir varvino ant ugnies. Šitaip lakiojo pirmyn atgal. Kurį laiką jį stebėjęs šarvuotis paklausė: „Mažasis kolibri, juk nemanai, kad pavyks užgesinti gaisrą keliais lašais vandens?“ Kolibris pažiūrėjo jam į akis ir tarė: „Žinau, bet darau, ką galiu.“

Plėšrumas

Po 1945 m. Vakarai gyveno mintimi: „Daugiau jokio karo!“ 

1952 m. Bertoltas Brechtas užrašė žodžius, cituojamus filmo „Antigonė“ pabaigoje: „Žmonija stebėtinai trumpai prisimena patirtas kančias. O apie būsimas kančias nutuokia dar mažiau.“ 

Su šiuo nejautrumu turime kovoti. Nes žmonijai gresia tokie karai, su kuriais palygintos praeities batalijos tėra varganos repeticijos, ir tie karai neabejotinai kils, jeigu nenukirsime rankų tiems, kurie dabar viešai juos rengia.“

Kiek pasistūmėjome šiandien?

Pastaraisiais metais Jeanas-Marie vis dažniau cituodavo frazę iš filmo „Antigonė“, kuria Teiresijas įspėja Kreontą, šių dienų monstrą: „Gausa reikalauja dar didesnės gausos, ir galop viskas virsta tuštyme.“

Ateities karai mūsų pasaulį pavers „tuštyme“. Nes žmonių plėšrumo vienas kito atžvilgiu padarinius dešimteriopai pajus visos kitos gyvybės formos. Žmogaus veiklos poveikis gamtai yra per stiprus.  Šeštasis masinis rūšių išnykimas, kurio ženklus šiandien pamažu jau regime, pavers Žemę negyvenama.

Ką daryti?

Komunistinė utopija

Štai kaip tai formuluoja Pierre’as Rabhi: „Vieną dieną mums teks atliepti savo tikrąjį pašaukimą. Tai – ne besaikė gamyba ir vartojimas. Mūsų pašaukimas yra mylėti, žavėtis ir rūpintis gyvybe visais jos pavidalais.“

Nežinau, ar atsirastų taiklesnė frazė pamatinei Danièle’ės ir Jeano-Marie filmų krypčiai ir prasmei apibendrinti. Jų leitmotyvas – visada užtikrinti, kad žmogaus veikla – taigi, kultūra! – deramai, tai yra gražiai, pagarbiai ir su meile atlieptų tai, ką mums suteikė gamta – gyvybę! Gyvybę visu jos nuostabumu ir sudėtingumu, jos neįsivaizduojamu tikslumu, kurį patiria visi, nuo mažiausio iki didžiausio!

Mes taip pat esame „gamta“, neatsiejama sudedamoji didžiosios Gamtos dalis, tik turime gebėjimą abstrahuoti ir samprotauti ir tuo, sakytum, skiriamės nuo kitų gyvūnų.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos suvokę, kokie esame sąmoningi, turėjome galimybę pripažinti, kaip mums pasisekė – žmogaus stebuklas visatos stebukle! Tačiau iš esmės dėl to buvome labiau linkę nuvertinti tai, kas mus supa, pamiršdami, kad esame to dalis. Teršti ir naikinti žemę reiškia naikinti pačius save. Vandenynų dugną ir tarpžvaigždinę erdvę pavertę šiukšliadėžėmis patys tokiomis virtome. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

„Žeme, manasis lopšy...“, – sako Empedoklis filme „Empedoklio mirtis“. O į miestiečius jis kreipiasi: „Ak! Atsiduokite Gamtai, kol ji jūsų nepasiglemžė!“ 

Tik dabar, visuotinio istorinio lūžio, kurio liudininkais esame, akivaizdoje, šie 1798 m. parašyti žodžiai įgauna tikrąjį mastą. Friedrichas Hölderlinas mirtinus padarinius nujautė gerokai anksčiau, nei atsirado ir susijungė sudedamosios mišinio dalys: jis matė, kaip techninė pažanga – kelias pramonės plėtojimo link – persipina su idealistinėmis – ir nerealiomis – Apšvietos epochos idėjomis ir kaip, nutraukę ryšį su kažkuo didingesniu už mus pačius (nesvarbu, ar tai vadintume Kūrimu, Gamta, Dievu, dievais, atsitiktinumu ar dar kaip kitaip), imame godžiai siekti valdžios ir pinigų, taip godžiai, kad apie bandymus save riboti negali būti nė kalbos. Šių veiksnių samplaika paskatino pasaulio visuomenę pereiti prie vartotojiškumo, kur viskas sudaiktinama ir niekas nėra gyvenimas. Tai ne kas kita, kaip paties gyvenimo naikinimas. Taigi, ar Gamta mus pasiglemš?

Komunistinė utopija, kurią bendrais bruožais pavaizdavo Hölderlinas ir kuria dažnai rėmėsi Danièle’ė ir Jeanas-Marie, yra gyvenimo modelis, kur kiekviena gyva būtybė randa savo vietą bendrame sambūvyje, kur be žmonių yra ir gyvūnai, augalai, uolos, vanduo, oras ir žvaigždės. Tai – gyvenimo modelis, ir juo vadovaudamiesi mes vėl įtraukiame save į bendrą visumą, pripažįstame vienodą visų gyvybės formų vertę ir nuo plėšrumo pereiname prie rūpinimosi ir bendradarbiavimo. Šis modelis yra priešingas šiuo metu vyraujančiam mūsų vakarietiškam modeliui (Hölderlinas tai vadino „mąstymo būdų ir reprezentacijos formų apsikeitimu“). 

Rosa Luxembourg tai žinojo ir sakydavo, kad už gyvybę kovojančio vabzdžio likimas yra ne mažiau svarbus nei revoliucijos baigtis ir po jos mūsų laukianti ateitis.

Kiekvienas šios retrospektyvos filmas – tai politinė, estetinė, istorinė ir psichologinė šios esminės temos variacija. Jie lydi mus mūsų kelyje. Ir: „Bet kur pavojus, / auga ir tai, kas išgelbsti“, – byloja garsiausia Hölderlino eilutė.

2023 m. liepos 14 d.

Barbara Ulrich Straub