Filmų kūrėjos Cynthios Beatt ir aktorės Tildos Swinton pažintis siekia daugiau nei tris dešimtmečius. Kartu jos sukūrė tris filmus ir du kartus dviračiu apvažiavo Berlyno sieną. Pirmą kartą - įsivaizduodamos jos griūtį, antrą - apmąstydamos 21-erius virsmo metus.  

Jūsų bendradarbiavimas ir pažintis su Tilda prasidėjo labai seniai, dar jai dirbant su režisieriumi Dereku Jarmanu. Kaip susitikote?

Dereką pažinojau dar 8-ąjį dešimtmetį, kai dirbau Londone. Berlyno kino festivalyje – ten jis pristatė ,,Karavadžą“ (,,Caravaggio“, 1986) – kartu buvo ir filme vaidinanti Tilda. Mane žavėjo neįprasta jos vaidyba. Susitikome ir iškart susidraugavome. Kaip tik tuo metu aktorės ieškojo režisierius Klausas Wyborny, o aš jam tada padėjau dirbti. Supažindinau jį su Tilda. Derekas taip pat buvo susitikime, jis gerai žinojo išskirtinius Klauso darbus. Tilda iškart sutiko ir taip atsidūrėme Fidžije, kur aš užaugau. Filmuojant drauge praleidome labai daug laiko, tai sutvirtino mūsų draugystę. Vėliau susitikdavome kuomet ji lankydavosi Berlyne, o aš - Londone. Ankstyvais 88-aisiais viena Vokietijos televizija paskelbė konkursą trumpam filmui tema ,,Žvilgsnis iš išorės“. Pamaniau, kad būtų įdomu dviračiu apvažiuoti visą Berlyno sieną. Paklausiau Tildos ar jai tai būtų įdomu. Ji sutiko.

Kas Tilda buvo 88-aisiais? Tikriausiai anuomet ji buvo žinoma tik gana uždaram kino kūrėjų ratui?

Tikrai taip. Kita vertus, ,,Karavadžo“ sulaukė labai daug dėmesio ir buvo labai plačiai rodomas. Žmonės pradėjo Tildą pastebėti. Po metų ją supažindinau su režisiere Sally Potter. Ji kūrė filmą ,,Orlando“ (1992). Pamenu, nepaisant didelių Sally ir Tildos pastangų, surinkti pinigų juostai nebuvo lengva. Britų kinas labai konservatyvus, nedaug kas jas suprato. Tačiau ,,Orlando“ Tildą pavertė gerai pažįstamu veidu. 

Ką jums reiškė Berlyno siena. Kodėl pasirinkote kelionę dviračiu?

Žmonės čia visuomet važinėjo dviračiais. Gyvenau Potsdamo aikštėje, vieno fabriko viršuje. Ten, kur šiandien stūkso daugiaaukščiai, anksčiau pro langus matydavau sieną. Tai buvo labai dramatiška vieta. Dažnai palei ją mindavau iki pat vyriausybės pastato, kartais net ir naktį. Daug galvojau apie Berlyno istoriją. Važiuodamas dviračiu turi daugiau laisvės stebėti tai, kas tave supa. Pamaniau, tai būtų geras būdas apžiūrėti visus 160 sienos kilometrų. Prieš filmuojant šį eksperimentą ,,patikrinau“ pati. Tąkart iki galo suvokiau Berlyno realybę. Gyvenome siena aptvertoje teritorijoje! Suvokiau, kaip tokiu būdu buvo dirbtinai sustabdyta miesto plėtra, kaip jis buvo priverstas augti ,,į vidų“. Įsivaizdavau ir neįsivaizduojama: euforiją, kuri kiltų tai sienai griuvus...

Ar tuo metu buvo kokių nors užuominų, kad taip gali nutikti?

Tikrai ne, tačiau neseniai rengdama užkadrinio teksto versiją Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui dar kartą įsiklausiau į žodžius, kuriuos filme taria Tilda: Siena, siena, gražioji siena, jei tu sugriūtum... ir žmonės galėtų... Be to, viename kadre matomas mažas lipdukas, pranašaujantis, kad Berlynas bus ,,išlaisvintas nuo sienų“... Filme daug užuominų, momentų, kur Tilda lyg ir nuspėja, kad tai nutiks. Visai neužilgo neįsivaizduojama tapo faktu.

Filmo ,,Nematoma siena“ parengiamieji darbai prasidėjo jau po dešimtmečio. Su Super 8 kamera filmavau miesto pokyčius. Tuo metu Tilda augino du mažus vaikus. Nors ji ir buvo nominuota „Oskarui“, nesisekė gauti finansavimo - Vokietijos televizijos nesiryžo filmo paremti dėl neįprastos formos. Aplinkybės tapo palankios tik 2009-aisias. 

Ar siena ir jos simbolika svarbi Jūsų kūryboje? 

Be abejonės. Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Netoleruoju jokios atskirties formos. Ji simbolizuoja rasizmą, baimę, kito baimę, net ir amžiaus grupių izoliaciją, egzistuojančią Vakarų Europoje. Siena yra šokiruojanti, dramatiška butaforija, atskirianti žmones, kurie kartą gyveno kartu. Tai - įkalinimas teritorijoje, jėgos spektakliai... Koks nesuvokiamas buvo Berlyno sienos minties kvailumas ir žiaurumas, net pasiryžimas žudyti besipriešinančius tai idėjai. Man šios temos nuo vaikystės kelia labai stiprius jausmus ir norą priešintis. Jaudina nesąžiningumas kitų žmonių atžvilgiu, klasifikacija į geresnius ir blogesnius.

Filmas ,,Nematoma siena“ yra dedikuotas Palestinos žmonėms. Svarbu suprasti, kad Palestinos žmonės yra tiek žydai, tiek arabai. Jie gyveno kartu dar prieš Izraelio valstybės įkūrimą, prieš iškylant tai baisiai sienai. Sienos griūtis Berlyne atrodė neįmanoma dar 1988-aisiais. Šiandien tai atrodo neįmanoma Artimuosiuose Rytuose, bet anksčiau ar vėliau tai įvyks.

Filmuose užfiksuota tyla bei garsas - labai iškalbingi, o Tildos šnabždėjimas - užburiantis. Kaip rengėte filmo „Minant kadre“ tekstą?

Turėjau daug idėjų, užrašų, momentinių nuotraukų. Reikėjo viską sutvarkyti. Norėjau kalbėti apie sienos reikšmę ir visumą. Kai kūrėme pirmą filmą, filmuoti galėjome nuo 9 ryto iki 5 vakaro, turėjome labai mažai laiko, o atstumas buvo didelis. Užkadrinis tekstas atsirado paskutinę naktį, kai Tilda, aš ir kompozitorius Simonas Fisheris Turneris susėdę ant grindų pradėjome kalbėtis. Tilda prisiminė kelionę ir matytus objektus. Taip atsirado tie gražūs, protingi, poetiški tekstai. Su Tilda dirbti labai gera. Ji - ne tik artima draugė, bet ir labai daug duodanti kūrėja, gebanti įsivaizduoti, interpretuoti, transformuoti. 

Tikriausiai panašiai atsirado ir ,,Nematomos sienos“ tekstai?

Antrasis filmas ilgesnis ir iš dalies kiek geriau suplanuotas. Tada komandą rinkausi pati, galėjome filmuoti visą dieną. Tilda atsivežė kelis tekstus, poemas. Prieš daug daug metų buvau jai nusiuntusi nuostabų R. L. Stevensono tekstą ,,Atsiprašymas už tinginius“. Tilda nepamiršo ir jo. S. F. Turneris įrašė daug garsų. Paskutinę naktį su Tilda dirbome studijoje. Prašydavau jos pašnekėti apie pabaigą, širdį, apie šį bei tą. Įrašinėjome valandų valandas, taip atsirado tekstas...

Ką jums reiškė sugrįžti į filmavimo vietas kartu...

Apie tai daug nekalbėjome. Kartais  išsprūsdavo: ,,ar pameni tą, ar pameni aną“... Žinojome, kad mums abiems buvo svarbu sugrįžti į tą kelią. Kartu tai buvo pabaiga kažko, ką pradėjome kurti prieš daug metų. Pamenu, paskutinę dieną, bebaigiant filmuoti supratau, kad turime grįžti į vieną vietą ir nufilmuoti keletą trumpų scenų. Draugai jau rengė vakarėlį filmavimo pabaigai švęsti. Tad filmuoti išvykome trise - aš, Tilda ir operatorė Ute Freund. Aš įrašinėjau garsą, Tilda pati žymėjo kadrus. Tai buvo labai nuostabus ir intymus momentas. Tilda sakė, kad panašiai būdavo ir dirbant su Dereku.

Kaip per tą laiką pasikeitė filmų kūrimas ir technologijos?

Pirmasis filmas buvo kurtas 16 mm kamera, ant pozityvo, nes televizija norėjo taupyti pinigus. Daug mąstėme, kaip filmuoti antrąjį. Kadangi istorijoje daug judesio, nerimavome, kad filmuojant skaitmenine kamera gali kilti problemų. Dėl estetinių savybių bei gebėjimo užfiksuoti šviesą, man visuomet labiau patiko juosta. Galiausiai pasirinkome Super 16 kamerą. Antrojo filmo kokybė išties labai skiriasi nuo pirmojo. 

Kaip kino demokratizacija bei technologijų prieinamumas veikia kūrybiškumą? 

Dirbant su skaitmeninėmis technologijomis reikia savikontrolės. Sukurti galima labai daug ir su labai mažai pinigų. Tačiau daug filmų kuriami neapgalvotai, be analizės. Tai ypač aktualu kalbant apie dokumentinį kiną. Filmams trūksta gilumo. Jie nėra daugiasluoksniai, nepalieka erdvės apmąstymams. Viskas baigiasi išėjus iš kino salės. Neretai tokie filmai dar ir labai blogai nufilmuoti. Mažai dėmesio skiriama kompozicijai, šviesai. Net ir su labai ribotais resursais kine galima labai daug pasiekti. Man kartais atrodo, kad tie kūrėjai nestudijavo kino istorijos: 20-ųjų, 30-ųjų, 40-ųjų...  Dokumentikos srityje dar galima labai daug nuveikti. Man įdomiausi tie filmai, kurie  palieka erdvės magijai, momentams, nutinkantiems filmuojant. 

Jūsų filmus lengvai galima įsivaizduoti ir galerijos erdvėje. Kaip norėtumėte, kad jie būtų žiūrimi?

Man patinka kino teatrai. Mano kūrybos ištakos - eksperimentiniame kine. Tai - taip pat meno forma. Apskritai, kinas yra meno forma. Pavyzdžiui, Roberto Rosellini filmai. Man nelabai patinka, kaip kinas ,,vartojamas“ galerijose ir muziejuose, erzina, kai žmonės nuolat įeina ir išeina. Labiau priimtinas vienas ekranas ir koncentruotas dėmesys. Kita vertus, neseniai Niujorke mačiau nuostabų menininko Johno Akomfraho filmą apie Stiuartą Hallą, pristatytą trijuose ekranuose… Žmonės lankosi festivaliuose, bet jie nebevaikšto į kiną. Kūrėjui darosi vis sunkiau atrasti savo auditoriją. Dėl to daug kas savo darbus rodo galerijose. Be to, taip kūrinius gali ir parduoti. 

Kaip jūsų santykis su Berlynu pasikeitė nuo 1988-ųjų?

Dabar Berlynas man patinka labiau nei bet kada. Jis buvo žavus kuomet čia persikėliau: naktinis gyvenimas, drama, anarchija. Buvome labai privilegijuoti: neaukštos nuomos kainos, jokių eilių, neišparduoti bilietai į renginius. Čia buvo daug atvykstančių bei besilankančių muzikantų, menininkų. Tai buvo jaudinantis laikas. Tuomet, 1983-aisiais, sukūriau filmą ,,Pyktis irgi yra jausmas“ (,,Fury is a Feeling Too“). Jis byloja apie Berlyno istorijos ,,svorį“; kalba apie sieną, pastatų liekanas, apleistus namus, istorijos dėmę, žemę, ir tai, kas ant jos vyko - fašizmą, ir ką jis dvasiškai bei intelektualiai sunaikino. 

Anuomet mieste buvo labai daug autoritarinio elgesio, prieš kurį protestavau. Filmas įamžino Potsdamo aikštę tokią, kokia ji buvo anuomet: uždara erdvė, remiama Vakarų Vokietijos ir kontroliuojama sąjungininkų. Pamažu visa ta atmosfera šiek tiek korumpavo Berlyną. 1985-1986 m. išvykau atgal į Fidžį. Vėliau viskas pasikeitė. Šiandien Berlynas mano ,,bazė“. Tai nėra tikri mano namai, bet namai tiek, kiek jie apskritai yra kažkur Europoje.

Kalbino Simona Žemaitytė