ŽIURI

Robertas Verba, romantiškas gražios tautos poetas

 Rūta Oginskaitė

Roberto Verbos dokumentika, kurta praėjusio šimtmečio antroje pusėje, iki šiol vis dar atrandama. Kas pirmą kartą mato „Senį ir žemę“ (1965), „Čiutyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godas (1969), „Šventėn“ (1970) ir kitus filmus, tas panyra į praėjusį laiką, kurį R. Verba itin jautriai jautė. Niekaip nepavadinsi R. Verbos dokumentikos informacine, tačiau ji subtiliai atsako į labai daug klausimų.

Kas jaučiasi gerai žinąs R. Verbos filmus ir žiūri juos iš naujo, prisipažįsta, kad atsižiūrėti neįmanoma. Ir kaskart atrandi juose tai, ko dar nebuvai matęs ar patyręs. Detalę. Motyvą. Jausmą. Poveikį. Juk tai kino poezija – lietuvių poetinės dokumentikos pradžia.

R. Verbos, gyvenusio 1932–1994 metais, kūrybos laikas ėjo valstybėje, kurioje dokumentika buvo ideologijos ginklas, privalėjęs šlovinti socializmo pergales ir personažus. „Aš gimiau laisvoj Lietuvoj. Mirštu irgi laisvoj. Aš laisvėj negyvenau“, – padarys išvadą 61 metų R. Verba, kalbėdamasis su kolege onkologijos ligoninėje ir nujausdamas, kad namo gali ir negrįžti.

Kaip atsitiko, kad dokumentika, užuot buvusi garbės lenta darbo spartuoliams, įsileido į ekraną paprastus žmones ir susidomėjo jų sielos dalykais? Tam reikėjo ir atitinkamos atmosferos Lietuvos kino studijoje. Kaip suformulavo anuomet dokumentikos vyriausiuoju redaktoriumi dirbęs Povilas Pukys, svarbiausias reikalavimas redaktoriams – „kad būtų kvalifikuoti profesionalai, suprastų, kas yra kino menas, o ne kino propaganda. Tokia studijos direktoriaus Juliaus Lozoraičio politika.“

Iki šiol sklinda legendos, kad pirmąjį operatoriaus R. Verbos režisuotą filmą „Senis ir žemė“ iš tikrųjų sukūrusi visa kino studija. R. Verba esą tik nufilmavęs šnekų baltaūsį kaimo seneliuką – tarytum gyvą lietuvių klasikinės literatūros personažą, - tačiau visiškai nežinojęs, ką su savo puikiaisiais kadrais veikti. Šią legendą itin taikliai pakomentavo režisierius Arūnas Matelis: o kodėl visa kino studija nesukūrė kitų režisierių genialių filmų, kodėl tik R. Verbos?

R. Verba tarp savo kolegų garsėjo kaip absoliučiai nepraktiškas romantikas, nemokantis apsiginti, tačiau filmavimas buvęs jo gyvenimo būdas, o su filmuojamais žmonėmis jis bendraudavęs taip, lyg jie visi būtų seni draugai. Ir jie jam atsiverdavo!

Šitas romantikas filmuodavo tai, kas jį traukė – senus kaimo žmones, gražias moteris, akimirkas, kurios dokumentiniame kine paprastai lieka už kadro. Jis nepaisydavo kino juostos limitų, pereikvodavo normas dešimtis kartų, bet išlaukdavo kadrų, kurie dabar vadinami auksiniais. R. Verba nejautė ir darbo dienos ribų, jam niekada nebuvo gana. O montuodavo ir permontuodavo taip ilgai, kad studijoje net pasklisdavo įtarimas, jog R. Verba užgėręs ir iš viso nieko nedarąs. Būtent šitaip ir sukurti tie neatsižiūrimi 1965–1970 metų filmai, kuriais R. Verba, kaip tvirtina kino kritikė Živilė Pipinytė, „suformavo genetinį lietuvių kino dokumentikos fondą – jo stilistines ypatybes, polinkį į metaforišką vaizdą ir savotišką išraiškos priemonių minimalizmą“.

O kas buvo po to? Juk R. Verba nepaliko kino 1970 metais, kūrė filmus iki Atgimimo, tik šie neminimi, kai norima pasididžiuoti lietuvių kino laimėjimais. Jis filmavo ir Atgimimo įvykius, nes tada jau turėjo privačią studiją „Vaidila“ ir vaizdo kamerą, kurios, kaip teigia mačiusieji, beveik neišjungdavo – šitaip sukaupė šimtus kasečių to laikotarpio istorijos metraščio.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis parengė keturias R. Verbos filmų programas. Jomis galima keliauti nuo pirmųjų iki paskutinių šio menininko kūrinių ir matyti, kaip keitėsi jo interesai, stilius, pati galimybė daryti kiną ir juo liudyti savo šalies gyvenamą laiką.

Programa „Šimtamečių godos“ apima keturis trumpametražius filmus, kurių herojai – seniausi Lietuvos kaimo žmonės, vyriausia to laiko karta. R. Verbos žodžiais, „vis tiek mūsų visų šaknys yra kaime. Ir mano tėvelių, ir mano senukų. O tauta nėra gi visai kvaila. Ant ko ji laikėsi? Ant kaimo išminčių. Ant kaimo blaivaus proto, logikos. Ir kai susiklijuoja į tokią virtinėlę, rožančių, – ir iš Dzūkijos, ir iš Žemaitijos, ir iš Suvalkijos, – supranti, kad tauta buvo graži, sąžininga, dora.“

Programoje „Išeinu, kad sugrįžčiau“ bus parodyti R. Verbos užfiksuoti iškilieji Lietuvos žmonės. Daugiausia menininkai – rašytoja Ieva Simonaitytė (anot R. Verbos: „Tai epocha gi. Tu paklausyk jos kalbas, jos charakterį. Nerasi dabar tokio. Tokio atšiauraus. Tokio žmogiško“), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserys Valerija Karužienė ir Jadvyga Čiurlionytė („Seserys“), kompozitorius Giedrius Kuprevičius („Maestro jaunesnysis“), dailininkai emigrantai Juozas Bakis, Vytautas K. Jonynas, Ramojus Mozoliauskas, Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, Elena Urbaitytė, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, Kazimieras Žoromskis, Giedrė Žumbakienė („Toli nuo tėvynės“). Programą užbaigs – „Lituanikos“ sparnai“, kur R. Verba „restauruoja“ Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį, nes „vis tiek tai mūsų visam atgimime yra aukščiausias turbūt patriotizmo pakilimas – Dariaus ir Girėno laidotuvės. Ne pats skrydis. Pats skrydis turėjo irgi reikšmės, bet kadangi jis baigėsi tragiškai...“ (Iš R. Verbos interviu ligoninėje)

Programoje „Paskutinė vienkiemio vasara“ – R. Verbai itin skausminga senojo kaimo ir amžinųjų vertybių išnykimo tema. Bet į tai menininkas sugeba pažvelgti ir sąmojingai, ypač kai gauna užsakymą pareklamuoti naująsias sovietines vestuvių, vardynų, laidotuvių tradicijas ir atskleidžia jų tuščią pompastiką, nejaukumą, saldų pozavimą. Arba kai stebi po tėvų žemę keliaujančius emigrantų vaikus ir fiksuoja, kaip šie nekaltais veidais daro netikėčiausias išvadas apie socialistinę Lietuvą.

Į programą „Šventėn“ sutilpo keturi filmai apie skirtingų metų dainų šventes, nes būtent jas filmuodamas R. Verba itin akivaizdžiai parodė visuomenės ėjimą į gūdų sąstingį. Nykiųjų reportažų rodysime tik ištraukas. Ištisai pademonstruosime 1977 metų filmą „Sveika, jaunyste“, kur šiuolaikinį Palangos Juzę suvaidino Vytautas Kernagis su šiaudine skrybėle. Šią programą ir visą retrospektyvą užbaigs R. Verbos 1970 metų šedevras „Šventėn“, kur filmuojama ne pati šventė, o pasiruošimas jai ir linksmieji užkulisiai.

Tie, kurie susidomės Roberto Verbos kūryba, galės plačiau ją pažinti iš Rūtos Oginskaitės knygos „Nuo pradžios pasaulio“ (leidykla „Aidai“, 2010), išleistos su kompaktine plokštele, kurioje – septyni menininko filmai.