Jonas Mekas sukūrė keletą savo draugų kino portretų, tokių kaip „Scenos iš Andy Warholo gyvenimo“ arba „Scenos iš George’o Mačiūno gyvenimo“. Didžiojoje dalyje likusios Meko kūrybos užfiksuotas jo paties viešasis ir asmeninis gyvenimas. Vienas iš tokių filmų – „Žmogaus, kurio atmintis glūdėjo jo akyse, autobiografija“ („Autobiography of a Man Who Carried his Memory in his Eyes“), taip pat ir paskutinysis ilgametražis 16 mm juosta nufilmuotas darbas „Judėdamas į priekį kartais išvysdavau trumpus grožio blyksnius“ („As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“). Šie darbai sugretindavo Meko kūrybą ir asmeninio gyvenimo patirtis, ypač – vizualiąsias. Tad kas geriau galėtų nufilmuoti „Scenas iš Jono Meko gyvenimo“, jeigu ne pats Jonas Mekas?

Turint galvoje, kad didžiuma Jono artimiausių draugų patys buvo filmų kūrėjai – įskaitant ir mane – logiška, kad jis dažnai tapdavo ir jų pagrindiniu herojumi; nors visi žinojom, kad jis visada pranoks mus savo gyvenimo scenomis, vis tiek nuolat vienas kitą filmuodavome. Kaskart, pasirodžius naujam filmui apie Joną, nesiliaudavau stebėjęsis: kaip jie gali tikėtis geriau užfiksuosiantys arba paaiškinsiantys Jono gyvenimą?

Tada, 2002 m., Jono 80-ojo gimtadienio proga, buvo sugalvoti du projektai: manęs paprašyta
sukurti apie jį trumpametražį filmą Prancūzijos televizijai, o jubiliejinei netoli Paryžiaus rengiamai retrospektyvai sudaryti filmų programą, į kurią įeitų kitų režisierių filmai apie Joną. Pirmasis projektas man buvo iššūkis: apibūdinti ir paaiškinti Jono kryptį ir darbus plačiajai publikai dešimties minučių filme; antrasis suteikė progą susipažinti su daugybe įvairiausių ankstesnių bandymų įgyvendinti pirmąjį projektą.

Tiesą sakant, visi šie portretai įkūnija pačių dokumentuotojų asmenybę ir požiūrį. Laimei, Jonas buvo filmuojamas įvairiais karjeros etapais: kuriantį pirmuosius filmus septintojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje jį užfiksavo režisieriai Storm de Hirsh, Charlesas Levine’as ir Gideonas Bachmannas; dešimtajame dešimtmetyje – Gérard’as Courant’as, Peteris Sempelis ir Jackie Raynal; o dar visai neseniai – Julius Ziz, Anne Maregiano, aš pats ir dar daugelis kitų. Jonas visuomet jautėsi jaukiai prieš kamerą ir buvo labai dosnus savo paties filmų, visuomet suteikdamas galimybę jais papildyti ir iliustruoti mūsų dokumentinius portretus apie save.

Šie portretai atskleidžia ir kitas Jono puses: ne tik personažo, bet ir Jono-Meko-žmogaus. Juose išryškėja jo humoro jausmas, bendravimas ir tai, koks jis būdavo su kitais. Kita vertus, savo kurtus filmus jis dažniausiai pabaigdavo vienas montažo kambaryje, be sinchronizuoto garso – bent jau iki vėlyvojo kūrybos periodo. Dokumentiniuose portretuose galima užčiuopti ir priešpriešų tarp daugybės jo veiklų: rašymo, platinimo, archyvavimo, leidybos ir filmų kūrimo – išryškėja daug skirtingų jonų mekų. Tarp gausybės įvairių asmenybių visi šie portretai sugeba atskleisti vis kitą jo santykio su savimi ir jį filmuojančiu menininku dimensiją; taip pat ir žaismingumą prieš kamerą – jo tai daugiau, tai mažiau – priklauso nuo to, kas filmuoja.

Tad, šiuo požiūriu, minėti filmai tikrai yra scenos iš Jono Meko gyvenimo, kurių pats Jonas nebūtų galėjęs nufilmuoti. Žiūrovas pamato filmavusio žmogaus gyvenimo užkulisius, unikalius niekam nematomos pusės šešėlius – pusės, likdavusios už kameros, filmavusios visomis kryptimis. Žiūrovas mato nepaliaujamai save patį dokumentavusio kūrėjo gyvenimo akimirkas. Žiūrovas mato gyvenimą, mirgantį tarp be atokvėpio filmuojamo dienoraščio kadrų. Jonas leidžiasi rodomas, apnuoginamas: kartais juokingas, kartais ūmus, kartais skubantis, kartais susimąstęs, bet visuomet – išmintingas, filosofiškas ir vertinantis dabarties akimirką.

Taigi – už Joną! – žmogų, kuris mėgavosi kiekviena prabėgančia minute: savo kameros pliūpsniais, dainuodamas arba rašydamas laiškus draugams, sudauždamas taurėmis. Tai – jo
draugų laiškai jam, mums ir pasauliui. Tai – Jono Meko šventė.

Pipas Chodorovas