Herzo Franko (1926–2013) retrospektyva

Kino kūrėjas ir teoretikas Herzas Frankas – neeilinė asmenybė Latvijos dokumentinių filmų
pasaulyje. Kūrė ne tik originalią, filosofinę dokumentiką, bet ir savo rašytiniais darbais gerokai papildė dokumentikos teoriją, tarptautiniu mastu dėstė ir rengė įvairias kino dirbtuves.

H. Frankas gimė Rytų Latvijoje, Ludzos miestelyje, kuris tuo metu buvo svarbus šalies žydų kultūros centras. Jo tėvas buvo fotografas, dirbęs pagal užsakymą, fiksavęs įvairius regiono įvykius ir renginius. Jis ir įkvėpė sūnų ankstyvame amžiuje pradėti fotografuoti, vesti nuotraukų užrašus. H. Frankas ne kartą sakė, kad tai buvo itin svarbi patirtis, vėliau labai padėjusi mokantis dokumentinio kino meno. Į kino pasaulį jis žengė pamažu. Audringaisiais Antrojo pasaulinio karo metais H. Frankas persikraustė į Rusiją, studijavo teisę, o į Latviją sugrįžo tik šeštajame dešimtmetyje. Fotografo darbas ir buvo pirmasis jo darbas Rygos kino studijoje, kur jis sukiojosi filmavimo aikštelėse ir fotografavo vaidybinių filmų kūrimo procesus.

Pirmasis H. Franko scenarijus trumpametražiam filmui „Baltieji varpai“ („Baltie zvani“, 1961) buvo išskirtinis – tiek jo paties kūrybos, tiek Latvijos poetinės dokumentikos tradicijos formavimo atžvilgiu. Rygos stilius, Rygos mokykla arba Rygos poetinė dokumentika – naujasis stilius turėjo daug pavadinimų ir netruko įsitvirtinti septintojo dešimtmečio Latvijos dokumentikoje. Šiam stiliui būdingas neįkyrus kasdienio gyvenimo stebėjimas ir fiksavimas, jokio balso už kadro arba, jeigu jis yra, girdėti kur kas asmeniškesnis, humoristinis skaitovo tonas; taip pat metaforinis vaizdų panaudojimas ir daugiau laiko filmo kūrimo procesui, taip suteikiant kūrėjui galimybę geriau pažinti filmuojamus žmones arba aplinkos specifiką.

Septintojo dešimtmečio viduryje H. Frankas ėmė režisuoti pirmuosius savo televizijos filmus – „Sūri duona“ („Sāļā mazie“, 1965) ir „Vidurdienis“ („Pusdienā“, 1965) – atskleidusius jo talentą stebėti ir fiksuoti kasdienius įvykius, pavyzdžiui, žvejų arba darbininkų gyvenimą per pietų pertraukas. „Vidurdienis“ gimė po to, kai H. Frankas pamatė teatro aktorių pasirodymą, surengtą statybininkams darbų aikštelėje. Nufotografavęs įvykį laikraščiui, kurio reporteriu tuo metu dirbo, jis ėmė planuoti, kaip būtų galima tai nufilmuoti – kiek reikėtų operatorių, kokias vietas reikėtų užimti, kaip visus susodinti. Jis norėjo įamžinti ne tik patį renginį, bet ir žmonių reakcijas. Tai, kaip publika patiria pasirodymą, filme yra svarbiausia (tai dar labiau akcentuojama viename žymiausių H. Franko filmų „10 minučių vyresni“ („Vecāks par desmit minūtēm“, 1978)).

Svarbu atkreipti dėmesį į jo indėlį ir filmo „235 000 000“ scenarijui, prie kurio jis prisidėjo dar prieš sukurdamas svarbiausius savo paties darbus. Ilgametražis filmas apie 50-ąsias 1917 m. revoliucijos metines tapo kai kuo daugiau, nei vien svarbaus įvykio minėjimo dalimi. Filmas, kurį režisavo Uldis Braunsas (nufilmavęs ir „Baltuosius varpus“), turi dvi kruopščiai suplanuotas pasakojimo linijas – svarbūs įvykiai susipina paprastų žmonių ir sistemos tarnautojų gyvenimuose. Įkvėptas Dzigos Vertovo dienoraščių ir užrašų, H. Frankas parengė instrukcijas su patarimais ir gairėmis keturioms kūrybinėms komandoms, kūrusioms filmą visoje Sovietų Sąjungoje. Tokiu būdu filmas tapo vientisas, sudurtas iš kelių įvairiose vietose ir situacijose nufilmuotų epizodų.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose H. Frankas sukūrė daugybę trumpametražių dokumentinių filmų – tiek vienas, tiek bendradarbiaudamas su kitais filmų kūrėjais. Pirmasis ilgo metražo dokumentinis filmas buvo „Uždrausta zona“ („Aizliegtā zona“, 1975) – žvilgsnis į jaunimo pataisos darbų kolonijos gyventojus. Juostoje vaizduojamas kasdienis jaunuolių gyvenimas ir užsiėmimai, atskleidžiamas svarbus H. Franko kūrybos aspektas – žmonių moraliniai pasirinkimai, priverčiantys peržengti ribas ir atsidurti ten, iš kur sugrįžti be galo sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Režisierius niekada neteisia – nei „Uždraustoje zonoje“; nei viename garsiausių savo filmų „Paskutinis nuosprendis“ („Augstākā tiesa“, 1987), kuriame kalbasi su myriop pasmerktu žmogumi; nei šedevre „Kartą gyveno septyni Simeonai“ („Reiz dzīvoja septiņi Simeoni“, 1989). Pažvelgti į žmogaus sielą ir leisti publikai dalyvauti apčiuopiant giliausius herojų jausmus laikoma prioritetu ir trumpametražiame „10 minučių vyresni“. Dešimties minučių trukmės juostoje, nufilmuotoje vienu dubliu, užfiksuotos mažo berniuko reakcijos stebint lėlių teatro vaidinimą. Kamera nė karto nenukreipiama į sceną, visas dėmesys sutelkiamas į berniuko veidą, kol jis liudija kovą tarp gėrio ir blogio.

Karjeros pabaigoje H. Frankas atsuko kamerą į save filme „Žvilgsnis į praeitį“ („Flashback“, 2002), kuriame apžvelgia savo – kino kūrėjo – gyvenimą. Šį filmą jis dedikavo visiems kada nors kartu dirbusiems operatoriams – žmonėms, kurių viena akis visuomet sausa, o kita – pilna ašarų. Tai puikiai apibūdina ir paties Franko kūrybą – intelektualią, bet kartu ir jausmingą.

Zane Balčus