Kaip ir kur kiną žiūri žmogus, kuriam šis užsiėmimas svarbus ir įdomus? Visaip – savo kompiuterio ekrane, festivalio kino salėje, muziejaus retrospektyvoje išokdama(s) į nežinomą nežinomo filmo vietą, vasaros kino stovykloje po atviru dangumi, lėktuvo kėdėje iš kartais gana dosnaus oro linijų meniu, universiteto auditorijoje pagal programą arba – ne, kino klube su ilgais pokalbiais ir skardine alaus, – vietų ir būdų daug.

Tačiau kai kurios žiūrėjimo formos ir mizanscenos išnyko ne tik iki mūsų – kad ir kokio neapibrėžto amžiaus tas mes būtų, – bet ir mūsų pačių gyvenimo su kinu istorijoje. Mūsų nebelydi

uniformuotos ir jokio dėmesio į ekraną nebekreipiančios salių prižiūrėtojos, kaip 1939 m. Edwardo Hopperio paveiksle „Niujorko kinas“. Cenzūra – kaimo, bažnyčios ar šalies – nebekarpo juostelės, kurios likučius – pernelyg aistringus bučinius – galima gauti dovanų, kaip Giuseppe’s Tornatore’s filme „Kino teatras Paradiso“ (1988). Išnyko, ir tik apdulkėjusiame muziejuje šiandien saugomi senieji kino žiūrėjimo prietaisai, tokie kaip brolių Quay’ų kinetoskopas iš „Krokodilų gatvės“ (1986).
Mūsų asmeninis kino žiūrėjimo archyvas – jei tokio archyvo ar muziejaus savininkei ir lankytojai maždaug 30–50 metų – pasodina mus dar į pokariu įrengtas medines kino salių kėdes, juokina ranka pieštomis afišomis vaikystės pajūryje, primena apie mažame kurorte seansą nutraukusį mechaniką: jis, pavėlavęs ir iš karto pradėjęs rodyti filmą, staiga suprato, kad seansui pasibaigus turės lėkti prižiūrėti anūko, todėl įjungė šviesą, surinko pinigus iš nekantraujančių žiūrov(i)ų ir rodė toliau. Nors titrus nutraukė – juk anūkas.

Kartu su kino žiūrėjimo praktikomis šiame įsivaizduojamame muziejuje eksponuojami prestižo, ekspertinio žinojimo, snobizmo ir individualaus skonio eksponatai, net miesto trajektorijos. Videonuomos epochoje vienos trajektorijos vedė prie Šv. Onos bažnyčios, kur visko buvo daug, pirma, dar ir brangu. Taip pat derėjo žinoti apie asmeninę šeimininko kolekciją.

Kitos – Raudonojo kryžiaus ligoninės link, kur viename aptriušusiame name iki vaizdo juostelių lentynų reikėdavo palypėti akyse ir žingsniuose trupančiais laiptais. Tokia scenografija būtų galėjusi pradžiuginti Billą Morrisoną, sukūrusį filmą „Decasia“ apie kino juostelės mirtingumą 2002 metais, kai ne tik juostelių, bet ir video era jau buvo beveik praeitis. Tik čia mizanscena priminė apie juostelių ir judančių vaizdų trokštančio žmogaus fizinį pažeidžiamumą. Netrukus tie laiptai visgi apgriuvo.

Dar kitos kino trajektorijos neperžengė miegamųjų rajonų ribų – Šeškinės „Taikos“ salonas siūlė pakaitomis Van Damme’ą visokiausiais pavidalais ir Stanley’o Kubricko „Švytėjimą“ (1980) prie pseudo buržuazinių staliukų, pagal anuometinį etiketą reikalavusių užsisakyti nenusakomos spalvos ir skonio kokteilį. Filmų įgarsinimas – taip pat kino žiūrėjimo praktikų muziejaus eksponatas – akustinis: ne vertimas, o intonacija jungė ir draugų kompanijas prie retų grotuvų laimingojo savininko namuose, ir naujus kino vartojimo ritualus, anonsuojančius arba patvirtinančius vaidmenis ir statusus.

Kino žiūrėjimo būdai sensta, pranyksta ir kartais sugrįžta kartu su materialiu kino formatu, tiesa – dažniausiai kitokioms auditorijoms ir iš naujo pertvarkydami kino prieinamumą. Dabartinės eros neatsiejama kino etiketo dalis – tarimasis dėl prisijungimų, kvietimų, slaptažodžių, skolintų arba nuosavų. Skaitmenos laikais, kai, atrodytų, kino žinovu ar įmantraus skonio savininke gali tapti bet kas, kinas pasiekiamas priklausomai tik nuo to, kaip kišenė ir požiūris į autorines teises įveda mus į nepaprastą filmų gausą: renkamės tarp, pavyzdžiui, „Criterion“ ir kino institutų leidinių prabangos ir piratinio „Karagargos“ rojaus.

Tačiau tikrieji kino mylėtojai ir mylėtojos vaikosi galimybės žiūrėti originalias 35 mm ar 16 mm juosteles – taip jie (mes) dabar ir atpažįstami. Šios juostelės, išsaugotos ir nesuskaitmenintos, tampa geidžiamo kino patyrimo pažadu, piratinė kino demokratija pralaimi, o autentikos, originalo idėja sugrįžta įveikdama daugiau ar mažiau laisvai plaukiojančių kopijų srautus. Taip kino žiūrėjimo praktikos dalyvauja ir kino istorijos permąstyme – jos skatina ieškoti to, kas reta, sunkiai pasiekiama, mažai žinoma. Sykiu jos iš naujo surūšiuoja žiūrinčiųjų gretas sukurdamos naujas hierarchijas.

Nors ir jas netrukus atiduosime į savo individualų, kartos arba epochos archyvą.

Natalija Arlauskaitė