Kiek žinome Lietuvos kino pradininkių? Kas kūrė Lietuvos kiną? Kas buvo pirmosios? Tiek Lietuvos, tiek pasaulio kino istorija vis dar stipriai įlytinta, o dėmesys neproporcingai skiriamas autoriams režisieriams ir jų filmams. Naujoje „Meno avilio“ restauruotų filmų programoje „Pirmosios“ iš užmaršties prikeliami trijų Lietuvos kino kūrėjų moterų reikšmingi darbai. Programos premjera ir vienintelis seansas įvyks rugsėjo 24 d. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, „Skalvijos“ kino centre.

„Prieš keturis dešimtmečius feministinio požiūrio įkrauti kino istorijos tyrimai atskleidė, kad mūsų žinojimas yra konstruojamas pagal iš anksto užprogramuotą žvilgsnį, vienus matant labiau, kitas – mažiau. Vienų kūrybą ir estetinę prieigą sureikšminant, kitų – nureikšminant. Tad filmų programa „Pirmosios“ liudija ilgametę pastangą keisti tyrimo žvilgsnį ir atrasti, įvardinti Lietuvos kiną kūrusias moteris ir aprašyti jų indėlį“, – teigia programos kuratorė ir iniciatorė, „Meno avilio“ tyrimų vadovė dr. Lina Kaminskaitė. 

Filmų restauravimas – „Meno avilio“ misija

Programos „Pirmosios“ filmų vaizdą restauravo Jonas Zagorskas, garsą – Vytis Puronas. Programa tęsia prieš daugiau nei dešimtmetį pradėtą „Meno avilio“ audiovizualinio paveldo skaitmeninimo ir restauravimo projektą Sinemateka.lt. Tai tampa vis labiau aktualu, nes laikas bėga, kartos keičiasi, o susidomėjimas Lietuvos kino ir videomeno istorija auga. Lietuvos ir tarptautinei auditorijai jau pristatyti dokumentinio kino kūrėjų Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Almanto Grikevičiaus, Kornelijaus Matuzevičiaus, Audriaus Stonio ir kt. filmai. Šįsyk kviečiama susipažinti su restauruotais Lietuvos kino pradininkių Antaninos Pavlovos, Dianos Matuzevičienės (kartu su Kornelijumi Matuzevičiumi) ir Janinos Lapinskaitės kūriniais.

„Atrenkant programos filmus buvo siekiama pristatyti skirtingas autores, jų pasaulėžiūras, laikmečio įvairovę, pabandyti išskleisti skirtumus, o ne panašumus. Todėl visi trys filmai labai skirtingi savo estetine prieiga, atspindi dokumentinio kino žanrų įvairovę“, – sako dr. L.  Kaminskaitė.

Nors filmai žanriškai skirtingi, jie nagrinėja bendras, stereotipiškai suprantamas „moterų temas“, tokias kaip vaikų auklėjimas, motinystė, pasiaukojimas ir intymumas, kurių kontekste skleidžiasi unikalūs trijų režisierių darbai ir savitas ryšys su kinu. 

Moterų žvilgsnis į kasdienybę ir aplinką

Valandos trukmės programą atidarys pirmasis lietuviškas moters režisierės sukurtas dokumentinis filmas „Charakterio gimimas“ (rež. Antanina Pavlova, 1967). Ankstyvą rytą, už rankų atlydimi tėvų, vaikai ima rinktis į darželį. Veiklos mažiesiems čia netrūksta – prižiūrimi darželio darbuotojų jie sportuoja, šoka, dainuoja ir žaidžia, tačiau, nepaisant visiems bendrų veiklų ir kadre nuolat matomos vaikų gausos, po truputį ima atsiskleisti skirtingi mažųjų charakteriai ir interesai. Filme tyliai herojus sekanti kamera, stambūs planai ir sinchroninis garsas sustiprina tiesioginio dalyvavimo įspūdį ir žiūrovus perkelia į vieną 1967 metų dieną darželyje. Tokios stebimajai dokumentikai būdingos priemonės ypač retos sovietmečiu, todėl kviečia naujai įvertinti autorės kūrybinį indėlį Lietuvos kine.

Antrasis filmas „Šičionykštė“, (rež. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, 2001) – tai jautrus Klaipėdos krašto vokietės-lietuvės Hildos Spalvienės portretas, kuriame cigaretę su kandikliu traukianti senolė prisimena savo gyvenimą. Prieš karą ji su vyru spėjo pagyventi Vokietijoje, po karo buvo ištremta į Sibirą, vėliau sugrįžo atgal į Šakininkus – į savo tėvų žemes. Nors filmo centre – Hildos istorija, kartu ji subtiliai kviečia apsvarstyti Klaipėdos krašto gyventojų daugiatautiškumo ir tautinės tapatybės klausimus. Filme taip pat išryškėja bendraautorystės aspektas ir moters režisierės, šiuo atveju D. Matuzevičienės, vaidmuo kalbinant, klausiant ir klausantis pagrindinės filmo herojės.

Programą užbaigia radikaliai skirtingas savo estetika Janinos Lapinskaitės filmas „Venera su katinu“ (1997). Nadia, Teresė ir Ramutė – trys šio dokumentinio filmo herojės. Nors moterys labai skirtingos, jas vienija aplinkiniams neįprastas darbas – jau ne vieną dešimtmetį pragyvenimui jos užsidirba pozuodamos dailininkams. Tačiau režisierei svarbi ne egzotiška profesija, o istorijos, laikui bėgant paženklinusios jau nebejaunus šių moterų kūnus.

Vienintelis programos „Pirmosios“ seansas įvyks Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rugsėjo 24 d. 17 val., „Skalvijos“ kino centre. Seanso metu vyks pokalbis su programos kuratore dr. L. Kaminskaite ir režisiere J. Lapinskaite.

Daugiau informacijos ir bilietai: https://bit.ly/Pirmosios

Vėliau programa kelsis į skaitmeninto ir restauruoto lietuviško audiovizualinio paveldo internetinę svetainę Sinemateka.lt, aplankys kitus šalies ir užsienio miestus.

Programa filmų skaitmeninimas ir restauravimas įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.