Cecilios Mangini filmų retrospektyva  

Į šią programą atrinkti Cecilios Mangini, jos sutuoktinio Lino Del Fros („Įkalinta“) ir Gianfranco Mingozzi („Taranta šokis“) ankstyvosios kūrybos filmai, kuriuose skleidžiasi 6–7 deš. Italijos dokumentikos kūrėjus dominusios temos ir problemos. Šiems kairiųjų pažiūrų kūrėjams buvo svarbu fiksuoti ir perteikti paprastų Pietų Italijos žmonių kasdienybę, persmelktą mitinio mąstymo ir ritualų, lydėjusių svarbiausius gyvenimo įvykius: santuoką, darbą, ligą ir mirtį. Todėl meilę merginai vaikinas privalo įrodyti nešdamas didelį baslį, norint derlingų metų reikia suvaidinti ožkos nugalabijimą, voro įkandimas gydomas šokiu ir muzika, o mirtis palydima raudomis.

Pirmojoje trumpo metro filmų programoje Mangini susitinka su Lino del Fros ir Gianfranco Mingozzi, kurie, taip pat kaip ir ji, fiksuoja nykstančius Pietų Italijos religinius ir magiškus ritualus. Nutrūkusios tradicijos galiausiai tapo viena iš kaimo bendruomenių iširimo ir vidinės Italijos migracijos priežasčių. Tai, ką matome šiuose filmuose, galima pavadinti nacionalinio Italijos charakterio archeologija. (Ona Kotryna Dikavičiūtė)

Stendalì‌ rauda (1960, 10 min.)

Filmas atkuria vieną paskutinių senovinių laidotuvių ritualų. Moterys aprauda mylimo šeimos nario netektį griko dialektu, tebegyvuojančiu Pietų Italijoje, Salento regione.

Marijos diena (1960, 10 min.)

Maria di Capriati, senyvos moters, kadaise pakrikštijusios Cecilią Mangini ir jos laikomos krikštamote, portretas. Jame pasirenkama etnografinė prieiga atskleisti prisiminimams, slėpiniams ir senoviniams ritualams, kurie vis dar įkvepia gyvybės gyvenimui moterį, kuriai nelengva paleisti savo praeitį.

Derliaus šventė (1963, 10 min.)

Rodomos keistos apeigos, kurių metu žemdirbiai iš Lukanijos (Bazilikatos) regiono pjautuvais atlieka simbolinį ožio aukojimą ir nuplėšia žmonių drabužius. Filmas neidealizuoja Pietų Italijos apeigų, greičiau funkcionuoja kaip svarbus priminimas, kas pamirštama modernėjant visuomenei.

Tarantos šokis (1961, 18 min.)

Trumpametražis filmas, tyrinėjantis muzikos ir šokių ritualą, kuriuo Pietų Italijoje buvo gydomi tarantulų įkandimai.

Įkalinta (1960, 11 min.)

Viename Kalabrijos kaimų tebesilaikoma senovinio papročio, kurio metu moterys paslapčia laukia, kol prie jų namų durų bus atvilktas baslys. Šis veiksmas laikomas simboliniu meilės prisipažinimu. Režisierius Lino Del Fra svarsto tradicijų įtaką ir visuomeninę kontrolę meilės bei šeimos santykių srityse.

 Cecilia Mangini

Cecilia Mangini (1927–2021) yra laikoma pirmąja moterimi dokumentinio kino režisiere Italijoje ir iki šiol yra svarbi Italijos kino kultūros dalis. XX a. 5 deš. pradėjusiai kurti Mangini rūpėjo keli teminiai laukai – miestų modernėjimas, industrializacijos keičiama visuomenė ir moterų statusas joje; gryna ir nenugludinta vaikystės patirtis; skurdžios, izoliuotos Apulijos regiono bendruomenės ir archajiškų ritualų persmelkta jų kasdienybė. Ilgus metus Mangini filmai buvo cenzūruojami specifinės Italijos sistemos, kuri kontroliavo dokumentinio kino kūrėjų veiklą. Galiausiai, 8 deš. pradžioje finansavimas jos filmams visai nutrūko, o tai lėmė ilgą kūrybinę pertrauką, trukusią iki 2013 m. Būdama 86-erių ji vėl ėmė kurti filmus, bendradarbiaudama su režisieriais Mariangela Barbanente ir Paolo Pisanelli. 

Tik pastaraisiais metais Mangini filmai imti atrasti iš naujo, skaitmenizuoti ir restauruoti. 2021 m. surengtos autorinės retrospektyvos feministiniam žurnalui Another Gaze priklausančioje internetinėje platformoje Another Screen, tarptautiniame Doclisboa festivalyje Portugalijoje, tarptautiniame Viennale festivalyje Austrijoje ir JAV kino meno ir mokslo akademijos kino muziejuje Los Andžele.

VDFF pristatomos trys trumpo metro filmų programos, kuriose atsiskleidžia atidus, empatiškas ir ištikimas žvilgsnis į užmirštus Italijos žmones ir kova už jų balsą. 1958–1972 m. laikotarpiu sukurtuose filmuose Mangini bendradarbiavo su ilgamečiais bičiuliais ir kolegomis rašytoju ir (vėliau) režisieriumi Pieru Paolo Pasolini, kompozitoriumi Egisto Macchi ir režisieriumi Lino del Fra.

Rinktinė filmografija

Miesto užmiršti / Ignotti alla cità / The City’s Unknown, 1958

Florencija pagal Pratolinį / Firenze di Pratolini / Florence According to Pratolini, 1959

Stendalì‌ rauda / Stendali: suonano ancora / Stendali: Still They Toll, 1960

Marijos diena / Maria e i giorni / Maria’s Days, 1960

Dieviška meilė / Divino amore / Divine Love, 1960

Derliaus šventė / La passione del grano / The Wheat Passion, 1960

Tibro pelkynų giesmė / La canta delle marane / The Chant of Tiber’s Branches, 1961

Ginkluokimės, esame fašistai! / All’armi siam fascisti! / To Arms, We Are Fascists!, 1962

Mano širdies Triestas / O Trieste del mio cuore / O Trieste of My Heart, 1964

Būti moterimi / Essere donne / Being Women, 1965

Tommasas / Tommaso / Tommaso, 1965

Brindisis, 1965-ieji / Brindisi’65 / Brindisi’65, 1965

Linksmų Kalėdų / Felice Natale / Happy Christmas, 1965

Sprendimas / La scelta / The Decision, 1967

Pančiuose / La briglia sul collo / The Bridle on the Neck, 1972

Mano ir Cecilijos kelionės / In viaggio con Cecilia / My Travels with Cecilia, 2013 (su Mariangela Barbanente)

Dvi pamirštos dėžės / Due scatole dimenticante / Two Forgotten Boxes, 2020 (su Paolo Pisanelli)

Pasaulis kadruose / Il mondo a scatti / The World in Shots, 2021 (su Paolo Pisanelli)