Naujienos  

 Filmo „Bananiniai blynai ir lipnių ryžių vaikai“ režisierius Daanas Veldhuizenas įsitikinęs, kad kelionės byloja ne tiek apie vietų ar žmonių, kiek savęs pažinimą. Šį filmą, pasakojantį apie tradicinio rytietiško ir modernaus vakarietiško pasaulių susidūrimą, parodys Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, vyksiantis Vilniuje, „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose, rugsėjo 17-27 d., ir Klaipėdos kultūros fabrike spalio 2-4 d.

Apie sparčiai besikeičiantį Laoso kaimelį, turistams šypsotis skatinamus budistų vienuolius ir naujuosius mūsų eros romantikus – pokalbis su olandų režisieriumi D.Veldhuizenu.

Įsivaizdavau jus Laose, tame mažame Rytų kaimelyje, kur turistauja „Vakarai“. Kaip pats save matote „lipnių ryžių“ ir „bananinių blynų“ šalyje?

O aš neabejotinai priklausau bananinių blynų stovyklai. Modernus turistas ieško tradicijos, autentiškos patirties, valgo kaimelio restoranėliuose, susidraugauja su vietos gyventojais.

Šiuo požiūriu aš – absoliutus keliautojas, leidžiantis mėnesius Laose, kad įsilietų į vietos kultūrą. Norėjau, kad būtų akivaizdu, jog filmas sukurtas Vakarų pasaulio atstovo, todėl filme esu „užkadrinis herojus“. Turbūt įdomiausias turisto ir vietos gyventojo santykis ir atsiskleidžia per mano ryšį su pagrindiniais filmo herojais Khao ir Shai.

Kokia jūsų pažinties su Muang Ngoi kaimu priešistorė? Kodėl nusprendėte apie jį sukurti filmą?

Pirmą kartą ten apsilankiau 2007-aisiais keliaudamas po Aziją. Po dvejų metų vėl grįžau į Muang Ngoi. Tas kaimelis, kupinas autentikos ir nuotykio, būtent to, ko ieško keliautojas. Modernaus turizmo paradoksas ten akivaizdus. Į Muang Ngoi vakariečiai vyksta ieškodami to, kas nepaliesta pasaulio. Tačiau atvykdami ten atneša ir modernizaciją. Kiekvienas turistas, o tarp jų – ir aš, labiausiai norėtų, kad ta vieta liktų tokia, kokia yra dabar – tyli, apsupta gamtos, paprasta. Tokie norai, žinoma, absoliučiai nesuderinami su vietos gyventojų poreikiais. Jie svajoja apie elementarią mokslo ar sveikatos priežiūros pažangą.
„Bananinių blynų“ idėja kilo filmuojant kitą juostą – „Lakos paplūdimio istorijos“ („Stories from Lakka Beach“). Jos veiksmas vyko Siera Leonėje, mažame kaimelyje. Vietinių paprašiau apibūdinti užsieniečius, dar prieš pilietinį karą atvykdavusius aplankyti jų gyvenvietės. Tada ir supratau „išvirkštinės“ egzotikos galią: tai, ką slepia žvilgsnis į save kitų akimis.

Kas buvo didžiausias iššūkis, o gal – baimė?

Norint filmuoti komunistiniame Laose, privalu gauti leidimą. Be to, dirbti turi prižiūrimas vietos valdžios atstovo. Man ta žinia kainavo nemažai bemiegių naktų. Baiminausi, kad ta priežiūra kliudys užmegzti ryšį su filmo herojais. Nežinojau, koks ir kas bus tas atstovas, ar turėsime tokią laisvę, kokia būtina filmui. Viskas baigėsi gerai...

 Pastebėjau, kad juosta kurta bendradarbiaujant su Budizmo sklaidos fondu. Be to, filmas prasideda pasakojimu, apie budistų vienuolį. Ar budizmo idėjos turėjo kokią nors įtaką jūsų kūrybinius sprendimus?

–Manau, kad šis pasakojimas – apie aistrą: keliautojų paprasto ir natūralaus gyvenimo paieškas bei laosiečių modernizacijos ir pažangos troškimą. Tai tipiška istorija apie „kitoje pusėje augančią žalesnę žolę“. Budistai siekia iš troškimų išsilaisvinti.

Man atrodė svarbu šią istoriją filmuoti ten, kur ši senoji išmintis įsišaknijusi. Kurdamas mąsčiau ir apie kai kurias kitas budizmo idėjas. Pavyzdžiui, filmuodamas gretinau priešingybes – draugus Khao ir Shai, sausros ir liūčių sezonus, turistus ir vietos gyventojus. Taip bandžiau sukurti niuansuotą „vidurio kelio“, apie kurį kalbėjo Buda, paveikslą.

Karštos diskusijos (ypač akademinės) verda apie religijų virtimą preke, Rytus, jas parduodančius Vakarams kaip „unikalią patirtį“. Vienoje filmo scenų jauni vienuoliai prisakomi pozuoti ir šypsotis turistams. Ar tas fenomenas buvo akivaizdus Muang Ngoi?

Tai viena priežasčių, kodėl filmą nusprendžiau filmuoti budistų šalyje. Budizmas, žvelgiant per Vakarų kultūros prizmę, asocijuojasi su taikos, tylos, harmonijos, susitaikymo idėjomis. Lygiai kaip ir turizmas, šios sąvokos mūsų kasdieniais reikalais užimtus protus veikia tarsi koks stabdys. Tačiau budizmo realijos Laose visai kitos. Daug jaunuolių vienuolyne atsiduria neturėdami kito pasirinkimo. Pavyzdžiui, kai šeima neturi išteklių juos užauginti, arba kai jie apskritai neturi artimųjų

Jūsų filmas privertė susimąstyti apie romantizmą, reakciją į Švietimo epochą. Žmonės anuomet tarsi atsigręžė atgal į gamtą, pradėjo keliauti, žavėtis primityviomis ir egzotiškomis kultūromis, nepažintu, neatrastu pasauliu.

Mūsų motyvai keliauti išties labai panašūs į aprašytuosius Tomo More'o “Utopijoje“ ar Paulo Gaugaino „Noa Noa“. Mes tikimės atrasti tiesą egzotiškose kultūrose, tai, ką manome esą pametę pakeliui į modernųjį pasaulį. Skirtumas tas, kad šiandien neatrastų vietų jau nebėra. Yra tik tos, kurias gali atrasti pirmą kartą kaip asmuo.

Iš patirties man atrodo, kad apskritai kelionės byloja apie savęs, o ne žmonių, vietų ar kultūrų atradimą. Keliaudami mes sutinkame žmones, aplankome vietas, tačiau vargu ar vienoje vietoje stoviniuojame pakankamai ilgai, kad gerai įsižiūrėtume. Čia nėra nieko bloga. Įdomu, kad dabar tokios vietos kaip Muang Ngoi tampa unikalios asmeninės patirties scena vakariečiams.

Kaip susipažinote su filmo herojais?

Shai namuose kelis kartus apsistojau keliaudamas. Jį patį sutikau 2009-aisiais. Leidomės į žygį, vėliau buvau pakviestas vakarienės. Shai mano atmintyje įstrigo kaip greitos Laoso kaitos įkūnijimas. Viena vertus, priklausantis moderniajam pasauliui, kuriame viskas įmanoma ir galimybės neribotos, kita vertus, vis dar jaučiantis ryšį su ramiu, iš senolių paveldėtu pasauliu.

Vėliau, 2012-aisiais, sutikome ir jo draugą Khao -- visišką priešingybę. Shai ir Khao tarsi kūrė vienas kito kontekstą, būtiną šiems herojams pažinti.

Su kuriuo iš dviejų filmo veikėjų jums pačiam buvo lengviau susitapatinti?

Dažnai jaučiuosi kaip Shai: noriu pasinaudoti modernaus miesto ir gyvenimo privalumais, bet kartu ilgiuosi gamtos, mažo kaimelio intymumo. Tai tarsi koks paradoksas. Jaučiu Shai nerimą ir tikriausiai bandau būti panašesnis į Khao, kuris su pokyčiais tvarkosi iš vidaus, bandydamas suvokti, ko nori pats ir ko jam reikia.

Ko šis filmas išmokė jus?

Dabar man didžiausias iššūkis į kasdienį gyvenimą žvelgti su keliautojo nuostaba ir smalsumu.

Parengė Simona Žemaitytė