Naujienos  

 Gyvename vaizdų pertekliaus epochoje. Jeigu internetas nebūtų beribis, vaizdų gausą galima būtų matuoti terabaitais. Jeigu jie turėtų materialų pavidalą, jų kiekį galima būtų pasverti tonomis. Bet kokiu atveju – fiziškai išmatavus jų apimtį, niekada nesužinotume, kokią dalį žmogaus sąmonėje ar atmintyje užima gyvenime matyti pro įvairiausius objektyvus užfiksuoti siužetai. Šiais laikais mažai kas svarbiausius (nors daugeliu atvejų ir visai nesvarbius) momentus išgyvena be kameros, mobilaus telefono ar kitų skaitmeninių priemonių rankose – viskas turi būti užfiksuota ir reprodukuota. Šitaip dokumentuodami savo gyvenimą nemąstome, kokią vertę sukuria šioji vaizdų gausa.

Šiemet ir mes įnikome rinkti vaizdus. Norėjome, kad greta filmų, kuriuos įtraukėme į VDFF programas, jie išryškintų tikrąjį savo charakterį – gyvenimo autentiką be dramaturgijos, santykių evoliucijos, filosofijos, perkeltinės prasmės, apibendrinimų, poteksčių... Kita vertus, tie mažyčiai ir kuklūs vaizdeliai be visų kino menui reikalingų bruožų kažkada gali tapti laikmetį atspindinčia kronika. Arba būti panaudoti tikrame kine, kaip kad atsitiko su buitiniais kadrais filme apie garsią dainininkę Amy Winehouse („Amy“). Niekada nežinai, koks kieno likimas. Todėl ir Youtube’o pasiūlą reikia gerbti.

Kad ir kaip būtų, vis dar tikime režisūra, kuri parodo daugiau nei tūkstančiai valandų nerišlaus filmavimo. Mums įdomiausi pasakojimai, kurie atskleidžia nematomų žmonių jausmus („Egzotika, erotika ir t. t.“, „Staiga mano mintys nutrūksta“, „Pasaulis ant sofos“), patvirtina, kad gyvenimo grožį kuria geri ir mylintys žmonės („21 diena“, „Casa Blanca“), įkvepia norą pažinti pasaulį ir save („Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“, „Vilkų gauja“).

Specialioji programa skirta nacizmo „palikimui“. Fiziniam, dvasiniam, mentaliniam. Nors ir neįgalūs suvokti, esame pasmerkti atminti tai, ką XX a. išgyveno Europa. Programoje „Šoa“ – keturi filmai. Trijuose iš jų – „Eugeninė sąmonė“, „Mano nacistinis palikimas“, „Dorasis“ – pastangos suprasti, kaip gimė bei įsitvirtino vokiečių nacizmas. Filmas „Šoa“ – visų galimybių reprezentuoti tai, kas įvyko, neiginys.

Retrospektyvoje parodysime brolių Alberto ir Davido Maysles filmus. Į kino istoriją broliai įėjo kaip vieni iš „tiesioginio kino“ (direct cinema) krypties kūrėjų. Tai 7-ajame dešimtmetyje JAV plėtota dokumentinio kino forma, kurios esmė – gyvenimas ir jo stebėjimas be išankstinio scenarijaus, interviu, komentarų, intervencijos.

Konkursinėje programoje –12 Baltijos šalių filmų. Programą lydės renginiai, skirti būtent šio regiono kino industrijai. Kalbėsime visoms trims šalims aktualiomis temomis – apie nacionalinių transliuotojų politiką dokumentinio kino atžvilgiu ir dokumentinių filmų platinimo strategijas siekiant panaudoti naujausias technologijas.

Prasmingų akimirkų!
VDFF rengėjai