Naujienos

Konkursinės programos filmą „Kaip gyveni, Rudolfai Mingai?“ pristatė netikėtai į Vilnių atvykęs jo autorius, jaunas latvių režisierius Roberts Rubīns. „Kaip gyveni, Rudolfai Mingai?“ buvo labai palankiai sutiktas ne tik Latvijoje – filmas rodytas ne viename kino festivalyje užsienio šalyse nuo Kanados iki Pietų Korėjos, kur buvo pasirinktas EBS TV Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio atidarymui.

A.Griniūtės nuotr.

Pagrindinio herojaus, trylikamečio Rudolfo, mėgstamiausias užsiėmimas - kurti filmus. Juos Rudolfas piešia ant ilgų popieriaus juostų ir vėliau pats įgarsindamas rodo skaidrių projektoriumi. Labiausiai berniukas mėgsta kurti siaubo filmus. Didžiausia staigmena Rudolfo laukia, kai vietinis kunigas paprašo sukurti filmą, kurį būtų galima rodyti per pamaldas. Režisierius mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie šio filmo kūrimą. Režisierių pakalbino Albina Griniūtė.

Ar lengva dirbti su vaikais? Papasakokite, kaip sekėsi filmuoti.

Su vaikais jau esu dirbęs anksčiau – kūriau dokumentinių filmų televizijai, vienas jų buvo apie kurčius vaikus. Dirbant su vaikais labai svarbu sugebėti bendrauti su jais kaip su sau lygiais, nebūti „rimtu dėde“ ar mokytoju – antraip sunku tikėtis gero rezultato. Atvirkščiai, reikia leisti jiems patiems tau kažką paaiškinti, pamokyti – kitaip sakant, kartais reikia leisti mažiesiems filmo herojams pabūti protingesniais už tave. Gerai yra kurį laiką stebėti, kaip jie bendrauja tarpusavyje, įsidėmėti jų vartojamus žodžius, tam tikrą žargoną, ir tada atkartoti jų bendravimo manierą. Vaikai turi jausti, kad bendrauja su draugu.

Ar greit pavyko pripratinti pagrindinį filmo herojų būti kitoje kameros pusėje? Juk jis įpratęs būti režisieriumi, o ne aktoriumi.

Roberts: Prieš pradėdami filmuoti, metus tam ruošėmės – susipažinome su Rudolfu, kartu leidome laiką. Keletą kartų jį nufotografavome. Pirmą kartą atsinešę filmavimo kamerą, jos neįjungėme, o tiesiog leidome Rudolfui pasakoti mums apie savo mėgstamą veiklą. Mums pasisekė, nes praėjus vos dviem filmavimo dienoms, jis jau visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad yra filmuojamas.

Kaip šį filmą sutiko Latvijos publika?

Prieš premjerą labai jaudinausi, neįsivaizdavau, kaip žmonės reaguos. Bet filmas buvo sutiktas labai šiltai. Žinot, Rudolfas kalba tarmiškai, be to, labai įdomiai renkasi žodžius – tokių žodžių daugelis latvių kasdienėje kalboje nevartoja. Šį filmo aspektą gali pastebėti tik latviškai kalbantys žiūrovai. Dalyvavau kino festivaliuose Kanadoje, Pietų Korėjoje, Anglijoje, ir visur publika reagavo skirtingai. Tačiau įdomiausios reakcijos sulaukėme, kai į kino teatrą Toronte atėjo mokiniai. Juoką jiems sukeldavo visai kitos filmo vietos nei suaugusiems, o toje filmo dalyje, kai Rudolfas baigia rodyti savo kurtą filmuką bažnyčioje, visi vaikai ėmė ploti, lyg būtų pažiūrėję tikrą filmą – taip buvo įsijautę. Niekur kitur nebuvau matęs tokios žiūrovų reakcijos. Matėsi, kaip gerai vaikai suprato filmo herojų.

VDFF: Gal galėtumėte tiems, kas dar nematė šio jūsų filmo, trumpai pasakyti, apie ką jis?

Tai daugiasluoksnis filmas, jame kalbama apie įvairius dalykus, bet pradinė mano idėja buvo sukurti terapinį filmą šeimoms. Yra nemažai vaikų, kurie turi neįprastų pomėgių. Latvijoje tokiems vaikams dažnai sakoma: „Taip negalima, nedaryk to, nedaryk ano“. Tėvai ne visada supranta ir palaiko savo vaikus. Norėjau, kad pamatę šį filmą jie savo atžalas daugiau skatintų, o ne draustų.