Naujienos

Savaitgalį festivalyje viešės ir filmą „Mano avataras ir aš“ pristatys danų režisierius. Mikkel Stolt. Kvečiame pasiskaityti Simonos Žemaitytės pokalbį su juo apie filmo idėją, virtualųjį gyvenimą ir jo atradimus.

Šiandien nereikia būti mistiku, kad patirtum stebuklą. Nereikia būti princu, kad sutiktum princesę, ir nereikia būti vaiku, kad vėl patikėtum pasakomis. Filmo „Mano avataras ir aš“ režisierius Mikkelis visa tai išgyveno virtualioje Second Life erdvėje. Tačiau pradedančiuosius perspėja: kelionė Second Life gali būti tokia pat klaidinanti kaip ir nepažįstamame mieste...

Second Life (SL) – virtuali platforma leidžianti įsikūnyti į įvairias alter ego. Vieni SL naudoja ryšiams užmegzti, kiti – net verslui. Jūs išbandėte beveik viską. Kas SL jums yra šiandien?

Man SL iš esmės tėra socialinė medija, kaip Facebook'as ar kažkas panašaus. Tik ten sutikti draugus yra smagiau ir vizualiai įspūdingiau. Kuomet turiu persimesti keliais sakiniais su Robu ar Helena (aut. past. -- filmo herojai), vietoje Skype ar Gmail mes tiesiog naudojame SL.

Filmo pradžioje save pristatote kaip niekuo neišsiskiriantį režisierių, draugaujantį su niekuo neišsiskiriančia mergina. Kuo tapote pabaigęs filmuoti juostą „Mano avataras ir aš“?
Sakyčiau daugiau mažiau likau tuo, kuo buvau. Tik mano gyvenimas filme gal kiek labiau apgailėtinas nei tikrovėje. Filmas prasideda su žinia ateičiai. Kodėl?

Hmmm... Filmo pradžioje teigiama, kad aš noriu perduoti žinia ateičiai, tačiau kokia ta žinia, tiesą sakant, aš ir pats nežinau. Paprastai kuriu filmus tam, kad iškelčiau klausimus, o ne tam, kad į juos atsakyčiau.

Istorija primena pasaką: išskirtiniai įvykiai, iššūkiai ir net „princesė“. Filmas taip sudėliotas tyčia, ar tai – atsitiktinumas?

Manau – visko po truputį. Kuriant filmą nutiko nemažai dalykų, kuriems mes neturėjome įtakos. Tačiau filmo bendraautorius norėjo, kad pasakojimas primintų didvyrio žygį. Mano nuomone, filmui vertės tai neprideda.

Iš filmo išties sunku spręsti apie tai,  kas esate ištiesų. Vienoks jūs kaip režisierius filme, kitoks – kaip  savo paties antrininkas SL. Tačiau egzistuoja ir tikras Mikelis, filmo „Mano avataras ir aš“ režisierius. Kuo jie skiriasi, koks žmogus esate tikrame gyvenime?

Tai – milijono dolerių vertės klausimas (juokiasi). Kuomet pradėjau lankytis SL supratau, kad šioje erdėje būti savimi yra kur kas maloniau. Taigi šiandien jei mane (Mikkelį) sutiktumėt Vilniuje ir mane (Mike'ą) Second Life – tai būtų vienas ir tas pats žmogus (nors daug kas SL įsikūnyja į kitus vaidmenis). Tačiau tai – tikrame gyvenime. Filme tiek Mikkelis, tiek Mike'as daro dalykus, kurių aš nedaryčiau – didžioji istorijos dalis išgalvota. Kūrybiniame procese buvo svarbu prieiti prie ribų vardan komiškumo ir dramos. Kituose filmuose mano personažas taip pat ironiška saviparodija. Viliuosi, kad tikrame gyvenime esu šiek tiek protingesnis ir profesionalesnis.

Ar išties virtualus gyvenimas tampa realybe?

Trumpas atsakymas būtų toks: virtuali realybė yra realybės dalis.

Virtualus pasaulis mus traukia dar ir tuo, kad jame galime išgyventi dalykus, kurių nepatiriame ar kuriems nesiryžtame tikrame gyvenime. Kodėl realybėje esame kuklesni?

Nemanau, kad tai galima pritaikyti mano asmenybės tipui. Nors, žinoma, skirtumai egzistuoja: už kompiuterio ekranų jaučiamės kur kas saugesni, neprivalome sutikti žmonių fiziškai ir atskleisti jiems savo silpnybių. Tačiau SL man pasirodė įdomus tuo, kad į šią erdvę dažniausiai perkeliame ir savo elgseną -- erdvė daugeliu požiūrių yra tokia tikroviška. Žinoma, būti parašiutininku SL yra kur kas saugiau ir pigiau nei gyvenime.

Filmo pradžioje turite merginą. Vėliau ji išveja jus iš namų, užsimezgate virtualų meilės romaną su Helena. Sakyčiau, laimingesnės istorijos pabaigos būti negali, nes galiausiai virtualioje erdvėje pasiekiate tašką kuriame su Helena mistiškai tampate neišskiriami, o tikrame gyvenime atgal jus priima  buvusioji. Ar yra koks nors moralas šiai istorijai?

Taip (juokiasi)... Žmonės šią istorijos dalį interpretuoja skirtingai. Tačiau manau pastaba tiksli – aš visuomet „turėsiu“ Heleną kažkur virtualioje erdvėje, arba – savo atmintyje. Mano žmona tam visai neprieštarauja. Tiesą sakant, išties ji manęs niekada neišvijo iš namų. Tačiau kas žino, gal ir būtų taip padariusi, jei realybėje būčiau bandęs (ir man būtų pavykę) susitikti su Helena.

Atrodo, kad virtualioje erdvėje teko išgyveni visą paletę emocijų – nuo susižavėjimo, aistros iki nusivylimų. Ar jausmai išprovokuoti virtualioje erdvėje tokie pat stiprūs kaip ir gyvenime?

Ne, emocijos nėra tokios pat, bet žinoma, jos stiprios. Viena iš priežasčių, kodėl norėjau sukurti šį filmą, buvo suvokimas kaip stipriai galima išgyventi buvimą „ten“, susitikimus su kitais. Kartais atrodo, kad „kitą“ jauti kone fiziškai. Bet manau, kad Helenos kūnas gyvenime turbūt būtų kur kas tikresnis nei ekrane. Ypač, jei paaiškėtų, kad ji yra vyras (juokiasi). Vis vien, aš verčiau rinkčiausi gyvenimą.

Ar filme daug autobiografinių detalių?

Visi filmo herojai ir vietos – tikros. Tačiau mes istoriją gerokai perdėjome ir apsukome.

Ar vis dar lankotės SL?

O taip! Ten reguliariai apsilankau 3-4 kartus per savaitę. Tačiau Helena pasirodo kur kas rečiau. Po filmo ji gavo labai daug žinučių, o be to – jau ir prieš tai buvo ganėtinai žinoma.

Galėčiau lažintis, kad filmas daug ką paskatins apsilankyti SL. Ar yra kažkas, apie ką norėtumėt perspėti pradedančiuosius?

Sakyčiau – tai labai smagus užsiėmimas, tačiau gali kiek užtrukti, kol pradėsite patirti malonumą. Tai primena persikėlimą į kitą  miestą. Kur kas paprasčiau pradėti, jei ten kažką pažįsti, ir tas kažkas gali pabūti gidu, aprodyti įdomius dalykus. Būtina prisiminti, kad nors SL jausmai ir tikri, informacija – nebūtinai. Žmonės neretai įsimyli įsikūnijimus, ir galiausiai labai nustemba....

Kokias kitas erdves norėtumėte ištirynėti ateities projektuose?

Norėčiau ištyrinėti ribas ir erdves, kuriose susitinka vaidybinis ir dokumentinis kinas. Man svarbu kokiomis priemonėmis dirbama. Panašiai kaip kad dailininko teptuko potėpiai yra kur kas svarbesni nei dubuo su vaisiais, kurį jis tapo.

Šiuo metu dirbu prie projekto, kurį kai kurie vadina „komedija apie vėžį“. Tai filmas apie Danijos sveikatos sistemą, paremtas mano asmenine patirtimi. Įdomiausia kurti filmus apie žmonių bendravimą, kultūrą ir poveikį mums bei visuomenei. Tai kur kas įdomiau, nei kokios paviršutiniškos seno guru ar  žvaigždžių stebėtojo idėjos. Neseniai buvau paprašytas parašyti dokumentinį – fantastinį romaną apie savo gyvenimą. Tuo šiuo metu ir užsiimu.