Naujienos

Kviečiame pasiskaityti Simonos Žemaitytės interviu su gruzinų kilmės režisiere Nino Kirtadzé, kuri rugsėjo 24 d. susitiks su festivalio žiūrovais ir pristatys filmą "Šis tas apie Gruziją“

Kas nutinka, kai įvykiai gimtinėje atsiduria pasaulio laikraščių pirmuosiuose puslapiuose? Kuo virsta politikai, vyriausybės atstovai ir šalies gyventojai? Koks jausmas apima, kai naujienų pranešimai komentuoja tavo likimą? Atsakymų į šiuos klausimus savo naujame filme ieškojo Gruzijos režisierė Nino Kirtadzé, įamžinusi pirmuosius šalies nepriklausomybės metus ir skausmingą demokratijos brandą.

Jei apskritai įmanoma sukurti gražų filmą apie politinį konfliktą -- „Šis tas apie Gruziją“ -- puikus to pavyzdys.  Ką filmas reiškia jums?

Buvo daugybė spąstų į kuriuos rizikavau patekti kaip gruzinė ir kaip režisierė. Vienas pirmųjų klausimų, kuriuos teko atsakyti – ar į istoriją įsipainioti emociškai ir būti „šališka“, ar žaisti vadinamojo „objektyvumo“ korta. Subjektyvumo kelias – nuoširdesnis. Pasirinkau jį. Filme atvirai kalbu apie savo tautybę, skausmą. Tikiu, kad tiek vaidybiniame kine, tiek dokumentikoje tik subjektyvumas leidžia pasiekti universalumą. Filme daugiau dėmesio skiriama žmogiškajam faktoriui, ar tai būtų šalies prezidentas, ar tarptautiniai stebėtojai, ar vyriausybės atstovai.
Turėjau išsakyti ką jaučiau ne tik todėl, kad kalbu apie savo gimtinę, bet ir vardan daugybės kitų mažyčių buvusios Sovietų Sąjungos šalių, kurios susiduria su panašiomis dilemomis ir yra priklausomos nuo sprendimų, priimamų už jų teritorijos ir politinės galios ribų.

Filmo pavadinimas kuklus -- „Šis tas apie Gruziją“ -- nors, tiesą sakant, apie šią šalį ir jos jauną demokratiją juostoje pasakoma labai daug. Kokia pavadinimo istorija?

Norėjau, kad pavadinimas būtų kiek galima paprastesnis ir kuklesnis. Tai -- tik vienas iš daugelio požiūrių ir filmu jokiu būdu nesikesinu pasisavinti „tiesos“. Tikiuosi, kad toks požiūris į Gruzijos realybę padės išprovokuoti kitus požiūrius, ir žmonės gruziniškame scenarijuje  atpažins kitų kraštų realijas. Pavadinimas turėjo būti nepretenzingas. Nors keista, filmuoti pradėjau 2008-ųjų sausį, likus 8 mėnesiams iki karo pradžios, ir tik todėl, kad jaučiau, jog greitai kažkas atsitiks....

Filme tarsi išvedama paralelė tarp politinių Gruzijos herojų ir paprastų žmonių. Keista matyti abi puses pavaizduotas taip žmogiškai, intymiai. Turėjo būti nelengva to pasiekti. Kokia viso to kaina?

Siekiau parodyti pažeidžiamą politinės arenos pusę, o ne sceną, kurioje visi yra užtikrinti, pasitikintys savimi. Buvo svarbu atskleisti, kas darosi, kai šalis staiga atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose: ką išgyvena politikai ir konflikto ruožo gyventojai, koks jausmas apima sekant naujienų agentūrų komentarus apie tavo paties likimą. Ką reiškia išgyventi nepakeliamą absoliučios nežinios momentą? Privalėjau šiame kontekste filmuoti ir pirmąjį šalies žmogų – prezidentą. Žinoma, kad patekti ir filmuoti ten, kur kamera paprastai neįleidžiama reikėjo susimokėti -- kantrybe ir nervais...

Stebėjimas – svarbus filmo elementas. Kamera tarsi stebi stebėtojus: žmones, stebinčius kitus žmones, sekančius vakaro naujienas, ar besižvalgančius po sugriautus pastatus. Ar tai buvo tikslinga?

Taip. Manau kuo daugiau susitelki į kažko ar kažkieno stebėjimą, tuo daugiau supranti apie save ir aplinką. Kažkuria prasme tai ir yra dokumentikos esmė. Ko nors stebėjimas primena meditacinę būseną, veidrodį, kuriame matome savo pačių ir savo pasaulio atvaizdą.

Tikriausiai dėl kai kurių kadrų teko gerokai pakovoti. Kokie buvo didžiausi iššūkiai filmuojant?

Sunkiausia buvo filmuoti karo metu. Filmavimo grupė buvo maža, nerimą kėlė medžiagos kokybė. Filmuojant patikros punktuose kilo stiprus atsakomybės  už personažus jausmas. Kai kurios medžiagos negalėjau panaudoti vien todėl, kad filmo herojai neatsidurtų pavojuje. Kartais buvo sunku nuspręsti -- filmuoti ar ne, -- ir kaip apsaugoti medžiagą, jei nutiktų kas netikėto. Su grupe filmavome laukuose, kurie buvo pilni sprogmenų, bombų liekanų, skeveldrų, buvo neramu dėl komandos. Nenusakomas jausmas apėmė filmuojant išsprogdintus namus, kuomet iš griuvėsių išėjo senukas su vynuogių keke rankose, ir pasiūlė mums visiems pasivaišinti. Emocinis viso to užtaisas buvo itin stiprus.

Filmas sukasi apie 2008-uosius. O jei reikėtų šiuos metus nusakyti vienu sakiniu....

Tai buvo metai, per kuriuos išgaravo vaikiškos iliuzijos, mirtis ir kančia buvo visai arti, o žmogiškumas ir bendrumas buvo neįkainojami; tai -- suaugimo per skausmą ir kančią metai.

Kokios reakcijos sulaukėte po filmo peržiūrų Gruzijoje?

Reakcijos buvo skirtingos. Vos tik filmas buvo baigtas, surengėme peržiūrą Tbilisio kino teatre. Pakviečiau visus herojus, tarp jų – ir prezidentą. Ši istorijos atkarpa Gruzijai vis dar per skaudi, auditorijai žiūrint filmą sunku išlaikyti saugų atstumą.

Lietuviai myli Gruziją. Konflikto metu buvo surengta daugybė akcijų ir koncertų išreikšti solidarumą ir paramą. Ko tikitės iš filmo aditorijos Vilniuje?

Manau, lietuviai supras šią istoriją. Labai laukiu susitikimo su žiūrovais. Lietuviai žino, ką reiškia būti maža šalimi, svajoti ir kovoti dėl nepriklausomybės, bei turėti slogų Sovietų Sąjungos palikimą.

Dažnai nutinka taip, kad vienas projektas padiktuoja temą kitam. Ar yra ir daugiau istorijų apie Gruziją, kurias ketinate atskleisti savo filmuose?

Gruzijoje norėčiau filmuoti savo pirmąjį vaidybinį filmą. Jau yra istorija, liko parašyti scenarijų ir rasti ko-prodiuserius Europoje. Tai pasakojimas apie gyvenimo kartu subtilybes. Juodojo humoro komedija.

Situacija Gruzijoje 2008-aisiais ir šiandien... nuteikia optimistiškai? Kokios didžiausios jūsų baimės ir lūkesčiai?

Po karo buvau nusiteikusi labai pesimistiškai, kovojau su didžiausiomis baimėmis. Dėl nieko nesu tikra net ir šiandien. Tačiau faktas – Gruzija daug ką ištvėrė. Baiminamasi, kad istorija pasikartos, tačiau viliuosi, kad -- ne. Aš – už viltį...

Nemažai laiko praleidote už Gruzijos ribų. Gvenate Prancūzijoje. Kaip gyvenimas užsienyje pakeičia požiūrį į savo šalį?

Į Prancūziją persikėliau 1997-aisiais, vis dar gyvenu Paryžiuje. Tačiau mano šaknys -- Gruzijoje. Atstumas padeda susidaryti aiškesnį vaizdą. Tai lyg žiūrėjimas į paveikslą – reikia distancijos, kad  geriau matyti. Jaučiuosi turtinga kaip žmogus, nes esu Prancūzijos pilietė, kilusi iš Gruzijos. Kaip ir mano filmai – esu ten, kur susiduria Europietiška ir Gruziniška kultūra.

Studijavote literatūrą, vaidinate, rašote scenarijus, režisuojate. Kas svarbiausia kūrybiniame procese, kam skiriate daugiausiai dėmesio?

Kuomet režisuoju, jaučiuosi atsakinga už visą visumą. Režisavimas man yra pats intensyviausias, labiausiai įtraukiantis ir aistringas darbas. Mėgstu vaidybą, bet tai, palyginus su režisavimu, – atostogos. Garsas filme tiek pat svarbus kiek ir vaizdas, kadangi vienas be kito jie tiesiog negali egzistuoti. Tas pats galioja ir scenarijui. Kiekvienas segmentas įtakoja kitą...

Ką supratote apie Gruziją dirbdama prie šio projekto? Ką supratote apie save?

Daug supratau apie trapumą, skaudų viso ko trapumą.